Klausimas: Kas yra ekranas (masach)?
Atsakymas: Ekranas – yra tai, kas suderina Šviesą ir norą. Juk mes paklūstame savybių atitikimo dėsniui, šį atitikimą tarp kūrinio ir Kūrėjo būtina pasiekti.
Kūrėjo pusėje lieka Jo įprastos savybės, o kūrinio pusėje –  iš Kūrėjo gauti išoriniai davimo ketinimai, gaubiantys jo prigimtinį norą gauti.
Dėl šių savybių abu jie turi tapti panašūs, identiški. Žmogus turi gauti Kūrėjo formą, todėl vadinamas žmogumi (Adomu, kuris reiškia „panašus“ į Kūrėją).
Informacinis būsimos būsenos (rešimo) genas jungia porą: Šviesą ir norą – tai kažkokios dar neįgyvendintos dvasinės būsenos vaizdas. Jis reikalingas, kad  paverstum jį tikrąja būsena.
Tarkime, yra restoranas ir alkanas žmogus. Turime atvesti šį alkaną žmogų (save patį) į restoraną, sumokėti pinigus, gauti maistą – tada galima numalšinti alkį. Kitaip tariant, reikia tam tikrų veiksmų: pastangų, atlyginimo, pripildymo gavimo.
Sąlygos, siejančios badą ir pripildymą, ir yra „rešimo“. Visas kitas mano darbas jį įgyvendinant vadinasi „ekranu“.
Ekranas – yra tai, kas daroma iš potencialaus rešimo – reali dvasinė būsena. Rešimo – tai tarsi pradiniai duomenys kompiuteryje, užrašyti kažkur mano diske. Kai spusteliu mygtuką ir gaunu jį ekrane kaip vaizdą – tai jau įgyvendinimas.

Iš 2011 m. vasario 28 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Universali gamtos formulė

Kas yra tas ekranas?

Persikelti į savo artimąjį

Klausimas: Kai auginame vaiką, stengiamės paruošti jį gyvenimui šiame pasaulyje. O kaip mums pakliūti į dvasinį pasaulį, jeigu jo net neįsivaizduojame?
Atsakymas: Žmogus, kuris palieka gimtuosius namus ir patenka į suaugusiųjų gyvenimą, norėdamas jame įsitvirtinti, gali remtis kitų patirtimi. Nesvarbu, kuo jis ketina tapti: vagimi, šventuoju, mokslininku ar paprastu turgaus prekybininku. Visuomenėje jis gali rasti visų šių egoistinio noro apraiškų.
Tačiau tas, kuris auga dvasiškai, neturi jokių pavyzdžių, jokio palaikymo. Jis pats privalo sau susikurti  aplinką. Juk tai, kas užpildo visą realybę, yra Aukštesnioji Šviesa, ir be žmogaus nėra jokių pasaulių.
Tą pačią akimirką, kai tik pareiškiu, jog ketinu siekti dvasingumo, – tarp savęs ir Begalybės „išrikiuoju“ visus pasaulius. Lyg nutiesiu laiptus (kurie yra rešimot – dvasinių genų – pavidalo) į dvasingumą.
Knygos „Šamati“  straipsnyje „Dvasinio siekio esmė“  Baal Sulamas rašo: „Visi pasauliai su daugybe pakopų skirti tik sieloms“. Todėl negaliu (kitaip nei mūsų pasaulyje) reikalauti, kad man paaiškintų, kaip elgtis dvasingume. Aš pats turiu suformuoti dvasinį pasaulį, kurio nėra.
Aš pats privalau įsivaizduoti ir savo santykį su Aukštesniąja pakopa ir jos santykį su manimi. Jeigu šis mano vaizdinys atitinka jau egzistuojančius rešimot – akimirksniu stebuklingu būdu viskas „susidėlioja“ pagal savybių panašumo dėsnį. Jeigu panašių savybių  nerandu  –  neturiu ir dvasinės realybės. Juk šioji egzistuoja tik ją atskleidžiančiam, kuriančiam, formuojančiam žmogui.
Kitaip tariant, patys privalome sukurti dvasinį pasaulį. Su prašymu, kuris atitinka tai, ką mums paruošė rešimot, reikia kreiptis į Kūrėją.
Todėl hebrajų kalboje Kūrėjas vadinamas Bore (bo – ateik ir re – pamatyk). Juk būtent tu Jį kuri! Būtent tu „gamini“ šią formą.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Paslėptis – mums į naudą

„Ateiti ir pamatyti“ naują realybę

Klausimas: Internete nuolat dominuoja du požiūriai į augalinio ir gyvūninio pasaulių evoliuciją: darvinistinis ir kreacionistinis. Ką apie tai sako kabalos mokslas?
Atsakymas: Tiesą sakant, beveik visame kame Darvinas yra teisus. Galbūt net ši išlyga nereikalinga, nes jį paprasčiausiai neteisingai suprato. Juk jis buvo labai religingas žmogus.
Evoliucija iš tikrųjų vyksta nuosekliai, viena išplaukia iš kito. Laipsniškas vystymasis yra nustatytas gamtos, ir mes negalime to neigti.
Vis dėlto, visa tai vyksta toli gražu ne atsitiktinai. Juk egoistinis noras be perstojo ieško galimybės maksimaliai realizuotis. Jis gyvena esamą akimirką ir nepajėgia žvelgti į ateitį. Jam nežinoma, ką jis sugeneruos vėlesniame etape. Noro gauti požiūris yra ypač savanaudiškas: „Kaip pastverti trokštamą? Kaip pripildyti save?“
Jei egzistuoja tik šis noras ir jį aptarnaujantis protas, bet koks poslinkis ar nuoseklus vystymasis visiškai neįmanomas, juk tuomet pastoviai pataikaujama savo egoizmui. Esant tokioms aplinkybėms, evoliucija nebūtų pajudėjusi iš vietos, nuo pat pirmosios pasaulėdaros dalelytės.
Tačiau kabalos mokslas kalba apie rešimot – informacinius genus, numatytus pirminėje kibirkštyje, nuo kurios atsirado visa materija. Šie rešimot reiškiasi vienas paskui kitą grandinėlėje, o bendras noras juos realizuoja, sukurdamas medžiagą. Būtent tai ir yra laipsniško vystymosi faktorius. Darvino teorijoje matome jo išorinę išraišką, tačiau esmė – vidiniame variklyje, pirminėje evoliucinių jėgų priežastyje. Tai kyla iš rešimot.
Kas buvo pradiniame taške, iš kurio nugriaudėjo Didysis sprogimas? Nejaugi ten buvo įdiegta visa būsimos Visatos materija? Logiškai mąstant, šis teiginys neturi jokios prasmės. Šioje kibirkštyje tebuvo du dalykai: energija ir informacija. Juose jungėsi visa kūrinija, nuo jų visa pradėjo vystytis. Energija (Šviesa) padarė poveikį informacijai (rešimot) – ir procesas prasidėjo.

Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos pagal temą: „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Ar mes kilę iš beždžionių?

Atsiradus ekranui (masach), pasikeičia visa troškimų, veiksmų, minčių ir ketinimų tvarka. Tiesioginė ir atspindėtoji Šviesa – viskas keičiasi, įgauna kitą tikslą ir paklūsta kitai prioritetų skalei.
Man jau nebesvarbus savas „pilvas“, kuriam pripildyti anksčiau sugerdavau viską. Tampa svarbu, kaip, kam ir kiek atiduoti. Anksčiau jausdavau pripildymą savyje, o dabar – jame. Tai nulemia visus mano veiksmus.
Tarsi ruošiu vaišes bičiuliui, kuris atskrenda iš užsienio. Sau paruoščiau visai ką kita, bet pas mane ateis, tarkime, kinas ar amerikietis. Todėl gaminu tai, ką mėgsta jis, nors tai visiškai nesutampa su mano skoniu. Visus savo troškimus ir gabumus, viskas, kas yra manyje, nukreipiu į jį su meile, iš visos širdies.
Įsivaizduokite, kaip turiu atsisakyti savo pomėgių ir įpročių, kad „įsikūnyčiau“ į jį ir viską daryčiau taip, kaip jam patinka. Vietoj kiekvieno savo skonio pojūčio turiu surasti jo pojūtį, vietoj kiekvieno savo įpročio – jo įprotį. Save turiu nukreipti į jį.
Pabandykite pajusti tą rešimot, kuris anksčiau buvo asmeninis, o dabar skirtas  darbui dėl savo artimo. Tai nelengva: man reikia pažinti žmogų, ištyrinėti jį ir pamilti taip, kad vien tikėjimu aukščiau žinojimo, nejausdamas jo skonio, galėčiau tai atlikti. Pakylu aukščiau savo noro ir įeinu į jo norą. Gyvenu jame, jo gerklėje ir pilve – visur, kur jis jaus mano vaišes. Ten matuoju ir tikrinu savo veiksmų rezultatą.
Taigi rešimot – be galo svarbus dalykas. Iš praeitos būsenos manyje lieka rešimot be konkretaus pavidalo ir kontūrų. Būtent todėl galiu suteikti jam naują kryptį ir naują formą, kylančią iš manęs. Anksčiau mėgavausi dėl savęs – o dabar, naujoje formoje, naujame ryšyje, naujoje kryptyje, noriu suteikti malonumą savo artimui.
Viskas pagal jį, dėl jo ir jame, – praeitas rešimot tik suteikia man pagrindą, kad suvokčiau: kaip anksčiau mėgavausi pats, taip dabar noriu, kad mėgautųsi jis.
Teks sunkiai ir įvairiapusiškai dirbti, kol visa tai realizuosime.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Įvadas į Ptichą“

Daugiau šia tema skaityykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Duoti – reiškia pripildyti kitų norus

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Iki dabar vystėmės savo egoizme veikiami informacinių genų, rešimot – kiekvienas pats sau. O dabar pradedame vystytis veikiami bendrų rešimot – visi kartu. Ir matome, kad visas pasaulis susietas kaip viena vieninga sistema.
Jeigu anksčiau kiekvienam tarsi kompiuteryje atsidarydavo jo nuosavas „langas“, kuriame jis kūrė savo gyvenimą be jokio ryšio su kitais ir galėjo daryti viską, kas jam patinka, tai šiandien šitai jau nebeveikia. Ir problema ta, kad mums yra nežinomas ryšys tarp mūsų kaip ir kiekvieno iš mūsų vieta bendroje sistemoje, kur esame sujungti su visais kitais.
Mūsų tragedija ta, kad dabar atsidūrėme priešais sistemą, atsiskleidžiančią mums, kaip vientisas, mus apglėbiantis tinklas, o mes jam netinkame ir nežinome, ką su juo daryti. Juk viduje kiekvienas iš mūsų iki šiol liko individualistas – egoistas, trokštantis elgtis, kaip jam norisi.
Bet mus jau veikia visai kita sistema! Baigėsi ankstesnė epocha ir prasidėjo naujas laikas! Mus ėmė veikti jėgos, dirbančios su mumis visais kartu. Todėl čia neįmanoma išsiversti netyrinėjant šios bendros, integralios sistemos: kaip ji sudaryta, kaip mus veikia, ir kaip mums save prie jos pritaikyti. To nesimokydami paprasčiausiai neišgyvensime, todėl kabalą privalo studijuoti kiekvienas.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal temą „Kabalos išminties studijavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Manojo egoizmo smėlio audra

Iš 2 pamokos Berlyno kongrese

Klausimas: Mes patiriame tūkstančius įvairiausių būsenų. Ar svarbu protokoluoti, užrašinėti jas tam, kad kiekvieną etapą iki galo įsisąmonintume?
Atsakymas: Labai geras klausimas. Pačioje kelio pradžioje aš taip pat jį uždaviau mokytojui: ar reikia man protokoluoti visas savo būsenas: „Šiandieną aš jaučiuosi kažkaip taip, elgiuosi su kitais štai taip“? Ar verta užrašinėti kiekvieną būseną: aš, mano požiūris į save, mano elgesys su kitais, kaip aš suprantu, suvokiu save pasaulyje, patį pasaulį? Ar verta nustatyti, tarkime, dešimt pozicijų ir kartą per dieną, ar kartą per keletą dienų, priklausomai nuo būsenų kaitos, bandyti jas fiksuoti?
Mokytojas atsakė, kad verta tą daryti pradiniame etape. Tai padeda žmogui. Pavyzdžiui, pasižiūriu į praeitį ir matau, kad kažką panašaus jau patyriau — ir nieko baisaus, išėjau. Arba panaudosiu užrašus ateičiai.
Kiek tai padeda daryti pažangą? Detalus grįžimas yra neįmanomas. Juk jūs išgyvenate kitą būseną ir negalite jausti savęs praeityje — jūs tarsi nesuprantate jos, nes ten visiškai kitas žmogus.
Leisdamiesi iš viršaus žemyn, pereiname visas šimtas dvidešimt penkias pakopas, ir gauname šimtus milijardų rešimot, t. y. informacinių duomenų. Kiekvienas rešimot — tai būsena, jungianti visus pasaulius, visas visatas, viską kartu. Kai manyje veikia informacinis genas (rešimot), galiu jausti, galvoti tik remdamasis juo. Rešimot dingo — ir aš, tarsi paspaudus klavišą „Delete“, nieko nebežinau ir nebesuprantu. Atsiranda naujas rešimot — ir aš veikiu, atsižvelgdamas į jį. Esame sistema, nuolat jaučianti atsirandantį joje rešimot — informacijos geną. Šį geną mes patiriame. Genų seka sukelia mumyse gyvenimo, srovės, judėjimo pojūčius.
Todėl išgyvendami šiandieninę būseną ir skaitydami apie savaitės ar dviejų senumo savo būsenas, jūs galite visiškai jų nesuprasti — juk dabar jūs jų nejaučiate. Pabandykite. Vis dėlto, tai naudinga, bent jau tam, kad suprastumėte: jūs nesuvokiate netgi pats savęs.

Iš 2011 m. sausio 28 d. 2 pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinai nauja pradžia

Neapsikrauk balastu kelyje

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Klausimas: Kodėl net ir žinodamas, kas jam gerai, žmogus vis tiek daro tai, kas jam kenkia?
Atsakymas: Tai mes pastebime netgi žiūrėdami į mažus vaikus. Kiek kartų tenka bausti vaiką, kol jis pradeda ką nors suprasti. Bet vėlgi, supratimas atsirado dėl bausmių ar vaikas paprasčiausiai paaugo ir tapo protingesnis? Galbūt bausmės neturėjo įtakos? Dar klausimas, dėl kokių priežasčių mes keičiame savo elgesį.
Iš tikrųjų gaudami bausmes mes nesikeičiame. Apskritai nėra tokių bausmių ir paskatinimų, kaip kad mes suprantame. Likimo smūgiai mūsų niekada nepamoko. Mes tiesiog augame, išaugame savo rešimot, mumyse atsiranda kiti, keičiasi mus supanti aplinka, o jų veikiami keičiamės ir mes. Mes keičiamės tik lygindami du parametrus: mūsų vidinius duomenis (rešimot) ir mus supančią visuomenę. Sąveikaudami tarpusavyje jie ir nulemia mūsų būseną.
Mes privalome siekti, kad mūsų rešimot įgautų pusiausvyrą su aplinka. Tam – visi mūsų siekiai. Tai pagrindinis pasaulių sistemos dėsnis – panašumas, balansas, pusiausvyra.  Gamtoje visi to automatiškai siekia. Ir todėl, vos tik prarandame balansą su supančia aplinka, tuojau pat visomis jėgomis, sąmoningai ar nesąmoningai (priklausomai žmogaus išsivystymo lygio), bandome surasti, kaip atitikti.
Pavyzdžiui, atėję į kokią nors bendruomenę ar būdami kokioje nors kompanijoje, jūs visada prisitaikote, stengiatės būti panašūs. Taip jau sutverta, kad panašumo dėsnis − tai pirminis dėsnis, kurį Kūrėjas padarė visa ko pagrindu. Sukūręs priešingą Sau prigimtį, norą gauti, Jis trokšta, kad šis palaipsniui taptų panašus su Juo – noru duoti. Juk vystymasis kuria troškime protą, ir tada kūrinys tampa sąmoningas, jaučiantis, atskleidžia Kūrėją, tampa panašus į Jį, lygus Jam.
Nuo bet kurio kito negyvo kūrinio žmogus išsiskiria protu, kuris sąmoningai skatina kūrinį tapti panašiu į Kūrėją. Todėl visa mūsų valios laisvė − nuolatos kurti sau tokią supančią aplinką, kuri mus „temptų“ prie Kūrėjo. Vadinasi, mes turime rūpintis, kad aplinka bent viena pakopa būtų aukščiau už mus. Tada mes panorėsime tapti panašūs į Jį ir taip kartas nuo karto judėsime Kūrėjo link. Įsivaizduodami grupę kaip esančią aukščiau, didesnę, idealesnę už save, mes judame į priekį. Taigi viskas priklauso nuo teisingos aplinkos. Jos padedami automatiškai judame pirmyn. Tokia yra augimo dėsnio esmė.

Iš 2011 m. sausio 17 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvien su Kūrėju

Ką reiškia būti Kūrėju?

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Kalbėdami apie Kūrėjo požiūrį į mus, sakome: ,,gaili“, ,,pyksta“ ir t. t. Suprantama, visa tai egzistuoja tik mūsų atžvilgiu.
Jokių pakeitimų iš Kūrėjo pusės nenusipelnome. Bet priklausomai nuo to, kaip mes patys keičiamės besąlygiško, nekintančio, be perstojo veikiančio dėsnio ,,Geras ir Kuriantis gera“ atžvilgiu, mes nusipelnome atsakomosios reakcijos.
Kokia bus ši reakcija galėčiau žinoti iš anksto, jeigu būčiau susipažinęs su viskuo, kas sudaro mano norą, visą sistemą ir jos sąlygas. Žinoma, žinoti viską − problema. Bet mūsų atžvilgiu Kūrėjas nesikeičia. Užpildanti visą gamtą ir palaikanti visos kūrinijos egzistavimą Jėga visada su mumis elgiasi kaip Gera ir Kurianti gėrį, su begaline meile, iš Jos pusės nėra jokių pokyčių.
Mes patys sukeliame visas atsakomąsias reakcijas, priklausomai nuo to, kiek keičiamės šio dėsnio atžvilgiu, kiek jau turime būti išsivystę ir panašūs su juo ir kiek nesugebame ar sugebame tai atlikti. Be to, tai priklauso nuo bendro kiekvieno žmogaus poveikio visiems ir visų kiekvienam. Būtent tai dabar atskleidžiame mūsų globaliame pasaulyje.
Tačiau mes sakome, neva Kūrėjas mūsų atžvilgiu elgiasi gerai arba blogai, kartais taip, kartais kitaip, kad yra geri ir blogi laikai, yra šventės ir t. t.
Nieko panašaus. Visa tai nulemiama žmogaus suvokimo. Jeigu nedirbau, tai ir neturėsiu ištaisytos būsenos, juk aš nepasiekiau šios pakopos.
Bet kodėl gi laikai keičiasi net jeigu aš nesikeičiu? Nes esu susijęs su visomis likusiomis sistemomis, su kitomis sielomis, ir judėti turi visi. Todėl rešimot (informaciniai genai) nuolatos atsiskleidžia. Jeigu juos realizuojame teisingai, tai jaučiame gėrį, o jeigu ne − jie realizuojasi kančių keliu ir mes jaučiame blogį. Bet bunda rešimot, o juos veikianti Šviesa − pastovi.
Taip pat ir Šviesa, kurią vadiname ,,Grąžinančia į šaltinį Šviesa“, ,,supančiąja Šviesa“ − ji irgi nesikeičia. Esame toje pačioje nekintančioje sistemoje. Tačiau aš veržiuosi Šviesos link ir ji veikia mane priklausomai nuo mano pastangų. Jeigu nesistengiu, ji neveikia. Nėra nieko, kas keistųsi mano noro išorėje. Ir tik šio noro atžvilgiu jaučiu pasireiškiančius pokyčius.

Iš 2011 m. sausio 13 d. pamokos pagal knygą ,,Pratarmė knygai Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuolat šviečianti saulė

Imant pavyzdį iš Kūrėjo

Apie pyktį, neapykantą ir Kūrėjo pateisinimą

Klausimas: Kas būdinga  žmogaus vystymosi lygmeniui, o kas – gyvūninio? Ar yra skirtumas, kuriame regione gyvena žmogus?
Atsakymas: Tai nesusiję su jokiais žemės parametrais. Bet kuriame žmoguje yra negyvoji, augalinė, gyvūninė ir žmogiškoji gamta. Ir kiekvienas turės pasiekti tobulą būseną.
Svarbiausia – pastangos siekiant šios būsenos, nors ji visiškai nepriklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Egzistuoja pradinės savo būsenos visų sielų rinkinys, pirminis informacijos įrašas, kuris  kabaloje vadinama  „rešimot“. Ir kiekvienas iš mūsų šioje sielų hierarchijoje turi savo vietą.
Kai ateina laikas ir kažkuris taškas globaliame mechanizme turi pradėti vystytis, šiame taške esantis žmogus pajunta tam tikrą spaudimą ir tai stumia jį pirmyn.
Nuo žmogaus tada priklauso tik pokyčio greitis ir forma: arba gerai ir greitai, arba lėtai ir blogai. Daugiau nieko.
Bet kuriame regione yra žmonių, kurie jau pasirinko dvasingumo kelią ir yra pažengę į priekį. Ir tai nepriklauso nuo to, kur ir kaip gyvena žmogus.
Kol kas mažiausiai tokių rasime Europoje. O Rusijoje ir Pietų Amerikoje –daugiausia.
Bet iš esmės jų yra visur. Kinijoje, Irane, Japonijoje, Afrikoje, Australijoje – visur yra mūsų draugų, priklausančių visiškai skirtingoms rasėms, tautoms ir socialiniams sluoksniams. Ir mes negalime pasakyti: kas iš jų, kaip ir kada pradės siekti dvasinio kelio. Tai visiškai nenuspėjama. Mes nežinome, kokia tvarka vystosi kiekviena bendros sielos dalis.
Juk ir embrionas motinos įsčiose vystosi tam tikra seka. Taip ir bendros pasaulio sielos dalys, visi mes, vystomės tam tikra tvarka. Pagal bendros sielos atvaizdą vystosi ir kiekviena atskira siela.
Klausimas: Ar galima pasakyti, kad, jei žmogui iškilo klausimas apie gyvenimo prasmę, vadinasi, jame atsirado taškas širdyje, ir jis jau pasiekė „žmogaus“ lygmenį?
Atsakymas: Taip. Jeigu žmoguje nubudo taškas širdyje ir jis pradeda klausti apie gyvenimo prasmę, – tai jau  „žmogaus“ lygmuo.
Bet šioje stadijoje jis gali užsikonservuoti ilgiems metams. Jeigu toks žmogus neatsidurs grupėje, šalia autentiškų šaltinių, arti mokytojo, jis beveik nieko negalės padaryti. Deja, tokių žmonių yra. Ir man liūdna juos matyti. Jie buvo su mumis, o paskui atsitraukė – ir įšaldė save. Aš laukiu jų grįžtant kuo greičiau.

Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos pagal knygos „Zohar“ pratarmę

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sutikti su Kūrėjo valdymu?

Dvasinė lygybė

Piramidė

Klausimas: Kaip realizuojasi rešimot?
Atsakymas: Visus rešimot rūšiuoja Šviesa (Šviesa AB − SAG). Įsivaizduokite, koks tai darbas: išrūšiuoti visus rešimot, likusius po to, kai sudužo bendra Malchut, norint atlikti visišką ištaisymą (Gmar Tikun).
Begalybės pasaulio Malchut visa savo apimtimi, kurią sukūrė Kūrėjas, visoje savo stadijoje dalet (4/4) atliko zivug (susijungimą, susiliejimą) su Galutinio Ištaisymo Šviesa. Ir visa tai sudužo į smulkiausias daleles. Nėra nė vienos savybės, sfiros ir ją sudarančios sub-sfiros, kuri liktų susijungus su kita. Jos nekenčia viena kitos.
Kiek daug skirtingų savybių dabar yra roš de SAG padaugėjus šių Šviesų, pakilus ten po sudužimo! To neįmanoma suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galutinio ištaisymo Šviesa yra priešais kli/norą Galutiniame Ištaisyme, o vietoj vienybės – neapykanta tarp jų. Ir visas šis kli visiškai sudužęs, pažiręs į duženas.
Ir dabar roš de SAG turi išrūšiuoti šį kli, sudužusį visose savo atskirose sfirose: ką pasiimti iš ten, kad būtų galima sukurti pirmąjį parcufą, ištaisytą bent kažkiek po antrojo apribojimo ir visokiausių kitų suvaržymų. Koks didžiulis ir sudėtingas darbas!
Kita vertus, kai ateina Šviesa, ji iškart apšviečia visą šią daugybę sudužimų, rešimot ir jos apšviesti jie nedelsiant tvarkingai išsirikiuoja – kiekvienas atsistoja į savo vietą. Šviesa surikiuoja juos, išryškindama, kas duoda daugiau, o kas mažiau, ir taip visi iš karto išsirikiuoja tarsi vienoje linijoje.
Tada iš nesuskaičiuojamos daugybės šių formų SAG paima teisingas formas ir surikiuoja jas. Tačiau kaip jis pasirenka šias formas?
Tai darbas, kurį atlieka ta pati Šviesa, kuri šviečia iš viršaus ir stebuklingu būdu iškart išsiaiškina, kas teisinga, o kas ne, pagal kokią savybę, kryptį, kokiu būdu suformuoti juos pagal tris linijas, iš viršaus į apačią, su ekranais, kad visi tarpusavyje susijungtų.
Jis surenka sudužusias dalis į pirmąjį sėklos lašą, iš kurios prasideda užuomazga. Ten yra viskas, išskyrus darbą, kurį reikia pridėti. Tačiau visą rūšiavimą atlieka Šviesa. Ir tada žemesnioji pakopa dirba. O išsiaiškinti žemesnioji pakopa niekada nesugebės.
Todėl mūsų pasaulyje net norėdami niekada negalėsime ko nors išsiaiškinti, išrūšiuoti, susijungti vieni su kitais. Niekada ir niekur! Mums reikalinga Šviesa, kad sujungtų visas mūsų atskiras dalis, juk mes irgi esame suduþusiame pasaulyje. O trokštame patys sutvarkyti, atkurti ir atgaivinti jį… Kokia kvailystė!..

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo genas

Kaip sutvarkyti mintis?

Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa