Video klipas rusų k.

Klausimas: Norą mes vadiname kūrimo medžiaga. Bet kaip tai susiję su mūsų pasaulio materija?
Atsakymas: Mūsų pasaulio materija tau atrodo kieta, skysta arba dujinė. Garuodama ji tavo pojūčiuose tarsi pranyksta, o po to vėl sugrįžta, virsdama drėgme. Taip tu suvoki materijos cirkuliaciją.
Iš tikrųjų kalba eina ne apie materiją, o apie jėgą. Ši jėga veikia mūsų jutimo organus, skaidosi jų prizmėje ir pasirodo kaip materialiojo pasaulio  medžiaga. Toks vaizdas piešiamas mūsų sąmonės ekrane.
Pavyzdžiui, tu negali paliesti oro, įvairių bangų ir daugelio kitų reiškinių. Materialūs jie ar ne? Materialūs. Kokia tai materija? Noras mėgautis. „Tačiau aš negaliu jo paliesti“. Taip, negali. Na ir kas? Juk tavo kūnas – tai gyvūnas, apribotas penkiais jutimo organais ir jais suvokiantis labai siaurą reiškinių spektrą.
Argi galima gamtą vertinti pagal save? Įsivaizduok kokį nors gyvūną, kuris sutvarko pasaulį tik pagal tai, kaip jaučia ir supranta. Argi tai galima vadinti rimtu, objektyviu tyrimu, pagrįstu mokslu?
Pavyzdžiui, tu jauti delne ledo gabalą. Bet štai jis ištirpo ir išgaravo – taip pat ir iš tavo jutimų. Reiškia, tai jau ne materija?
Kabalistai aiškina, kad tavo pasaulį apibrėžia jėga – tik tau ji pasireiškia, tarkim, šalto ledo gabalo pavidalu. Beje, kai kuriems jis visai neatrodys šaltas, ir apskritai, jų pojūčiuose jis bus kitoks.
Buvo sukurtas tik noras mėgautis, gavimo jėga. Po to, vystydamasi, ji pasiekė ketvirtą stadiją – bet tik dėl Šviesos, kuri vis labiau skverbėsi į ją. Kaip sviestas persunkia tešlą, kad ji pasikeistų, įgautų naują formą, taip ir mūsų medžiaga, noras mėgautis, keitėsi veikiami Šviesos, kol iškilo klausimas: kas aš?
Kaip  kilo šis klausimas? Iš palyginimo su Šviesa. „Iš kur aš? Kodėl aš? Kas mane valdo? Kas dar yra manyje?“ Štai ko, iš esmės, klausia kūrinys. Visi mūsų klausimai – tai klausimai apie Kūrėją, kuris slepiasi mumyse. Ir jie kyla veikiami Šviesos. Mes privalome atskleisti Kūrėją  ir prilygti Jam savo savybėmis. Neturime kitos išeities.
Taigi, yra tik jėga ir ta jėga piešia mūsų ekrane realybės paveikslą. Kūrėjas – tai davimo jėga, mes – gavimo jėga, tarp kurių – ekranas. Kas tai yra? Iš kur jis atsirado? Davimo jėga, įsiskverbusi  į gavimo jėgą, sukelia joje ypatingą santykį, norą prilygti davimui. Tai ir yra ekranas.
Taigi, visa realybė – tik dvi jėgos.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Tuštuma, kurioje slypi mintis

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Klausimas: Ar tiesa, kad kentėsime iki pat galutinio išsitaisymo?
Atsakymas: Kančia yra neištaisytų savo vietų pojūtis. Kai tik pradėsiu į jas žiūrėti teisingai, nebejausiu jų kaip kančių – pajausiu didelį dėkingumą už tai, kad Šviesa man parodė vietą, kurią galiu ištaisyti.
Kančia – tarytum skausminis signalas. Jeigu susižeidęs nejausčiau skausmo – tai būtų labai pavojinga, nes aš nesigydyčiau! Jei skausmą visgi jaučiu, tai jis (o ne pati žaizda) verčia mane gydytis.
Tad kyla klausimas: skausmas yra gerai ar blogai? Smegenyse galima atjungti tam tikrą nervų centrą ir nebejausi jokio skausmo. Tavo koja degs, o tu net nepajausi. Arba ranka įklius į stakles, o tu net nepastebėsi. Suprantama, kad skausmas – tai pagalba, kuri mums nurodo sugedimą! Todėl mums į jį reikia žiūrėti kaip į išsitaisymo priemonę.

Iš 2011 m. gegužės 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 2-oji pamoka

Klausimas: Kai stengiamės susijungti, moterų taškai širdyje susijungia tarpusavyje, o vyrų taškai širdyje irgi susijungia tarpusavyje, ar tai nesvarbu?
Atsakymas: Visos sielos susijungia kartu, nes mes – viena siela. Baal Sulamo straipsniuose rašoma, kad pasaulyje egzistuoja tik viena siela, sudaryta iš vyriškosios ir moteriškosios dalių. Šios dvi dalys tarpusavyje sukuria ryšį, kuris suteikia galimybę gimti naujai gyvybei.
Mūsų pasaulyje vyras ir moteris kartu pagimdo savo pratesimą – sūnus ir dukteris. O dvasiniame pasaulyje susijungdami kartu pagimdome naują pakopą irgi vadinamą „sūnumi“ ir „dukra“. Išeina, kad tarp mūsų yra Kūrėjas, kaip pasakyta: „Vyras ir žmona − Šchina tarp jų“, ir galiausiai visi trys susijungia ir tampa viena visuma – tai ir yra kita pakopa.
Tad moterų užduotis tokia pati kaip ir vyrų ir netgi didesnė, juk moteris turi chisaroną (nepripildytą norą). Ji verčia vyrą tobulėti, išeiti iš namų, kad jis uždirbtų, išlaikytų šeimą, kad būtų atsakingas. Tas pats vyksta ir dvasiniame pasaulyje.
Todėl mes, vyrai, labai tikimės, kad moterys prisiims atsakomybę už vyrų tobulėjimą, bus aktyvesnės ir dar labiau mus spaus. Nes noras kyla iš moteriškosios dalies, o realizuojamas – vyrų, tačiau be moterų noro vyrai negali jo išpildyti.
Todėl moterims būtina suvienyti jėgas, kad pareikalautų iš vyrų tikresnio tarpusavio susijungimo, kuris atneš Šviesą moterų norui. Taip mums reikia dirbti kartu.

Iš 2011 m. balandžio 4 d. 2-osios kongreso Naujajame Džersyje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Moteris – permainų vieta

Ypatingas spaudimas

Mūsų jėga – mūsų silpnybėje

Klausimas: Kodėl reikėjo maksimaliai nutolti nuo Kūrėjo, kad išsitaisytum ir pasiektum susiliejimą?
Atsakymas: Nepakanka nusileisti per visus pasaulius iki šito pasaulio – reikia nusileisti dar žemiau. Tiktai atėję į grupę, pradedame suvokti, kas yra „sudužęs žmogus“. Ir tada krentame vis žemiau, kur kas giliau nei tada, kai atėjome mokytis.
Juk iki to mums buvo nepažįstamas mūsų blogasis pradas, mes nežiūrėjome į jį kaip į blogį. Dar galvojome, kad turime gerus norus. Ir kuo labiau augo mumyse egoizmas, tuo labiau jis mums teikė energijos judėti.
Ir tiktai panorėję susijungti su kitais ir atskleisti vidinę grupės esmę, visą laiką rūpindamiesi, kad rastume tą vidinį tarp mūsų egzistuojantį, bet nuo mūsų paslėptą ryšį, – atrandame, kad visąlaik apie tai pamirštame, tai atstumiame, to neapkenčiame. Taip žmogus palaipsniui pradeda pažinti savo prigimtį.
Tai kol kas dar kritimas, nes jis dar neatskleidė viso savo blogio, o visus pakilimus ir kritimus apibrėžia tiktai paties kūrinio pojūčiai. Žmogus kol kas pastebi, esąs vis toliau nuo Kūrėjo. Visas jo supratimas ir pojūčiai grindžiami jo nutolimo laipsniu – jis tarsi atsitraukia vis tolyn.
Todėl jis jaučia vis didesnę tuštumą, kartėlį ir nusivylimą. Jam nesuprantama, kaip gali būti, kad jis tiek mokėsi ir dirbo, o galiausiai, pasijuto esąs dar blogesnis, pasaulis jam virto vis tamsesnis.
Bet pagaliau jis supranta, kad tai – kūrinio atskleidimas, ir tai būtina praeiti. Ir galų gale sutinka su tuo, tai vadinama „priėmimu be jokių sąlygų“. Jis pasiruošęs viskam ir galvoja: tegul aš jausiuosi taip, kad blogiau nebūna, bet svarbiausia − nepabėgti!
Tada jis gauna dar didesnį apsunkinimą egoizmu, bet tuo pačiu, galimybę jį ištaisyti. Čia visas judėjimas grindžiamas dviem priešingybėmis, juk, kada žmogus pradeda save taisyti, tapti panašus į Kūrėją ir artėti prie Jo, jam kaskart iš pradžių reikia atskleisti savo priešingą prigimtį, „kairėje linijoje“. Ir tada pagal tai jis pareikalaus Šviesos iš „dešinės linijos“ ir ištaisys save vidurinėje linijoje“.
Kitaip tariant, kildamas iki Begalybės pasaulio Malchut, iki pat paskutinės akimirkos, iki susiliejimo, vadinamo „rav paalim u mekabciel“, žmogus atskleis vis didesnį savo blogį. Be šito neįmanoma.
Kitaip neatskleisime, kad mums reikia Šviesos. Mums reikalinga vieta, kurioje galėsime sukurti Kūrėją savyje. Šita sritis privalo būti priešinga tikroms Kūrėjo savybėms, ir tada aš pats spręsiu, ką joje veikti.
Todėl mes atskleidžiame tamsą ir viską, kas tą vietą sudaro, visas jos dalis, kurios atskirtos, priešingos ir atitolusias viena nuo kitos. Tiesiog kaip į kaladėles padalintas „lego“. O mes pradedame jį surinkinėti, parinkdami pagal savybes, ieškodami dalių, tinkančių viena kitai ir laikydamiesi nuoseklumo, pagal teisingą priežasties ir pasekmės tvarką.
Ir taip atskleidžiu Kūrėjo, gero ir kuriančio gėrį, sukūrusio „tašką iš nieko“, kurį man ir reikia savyje ištaisyti, santykį. Tas įsisąmoninimas, kad aš – sukurtas „iš nieko“, leidžia man suprasti, kas toks sukūręs mane „esantis iš esančio“ (jėš mi jėš).
Visas procesas, kurį tas Jo sukurtas taškelis praeina Begalybės Šviesos viduje, reikalingas tiktai tam, kad būtų galima pasiekti šitą Begalybės Šviesą. Visi šie etapai buvo numatyti dar kūrimo sumanyme, buvusio iki šito taškelio sukūrimo „iš nieko“, kaip pasakyta: „Veiksmo pabaiga slypi pradiniame sumanyme“. Taip žmogus suvokia jį sukūrusią jėgą – o tokia ir buvo viso šito taisymosi proceso esmė.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Pirmyn – į tiesą

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Klausimas: Koks ryšys tarp gamtos pusiausvyros ir žmonių susijungimo?
Atsakymas: Žmonių susijungimas – tai aukščiausia pusiausvyros gamtoje forma.
Apskritai gamtos pusiausvyra – tai visų jos jėgų integracija. Galiausiai visos jos atsiskleidžia žmoguje, „žmogaus“ pakopoje. Tikroji problema – ne aplinka, ne cunamiai, ne žemės drebėjimai ir ne ugnikalnių išsiveržimai ar Saulės blyksniai, ne augalinės bei gyvūninės gamtos problemos, ir netgi ne mūsų kūno ligos.
Visa problema žmogiškajame lygmenyje: jo disbalansas arba pusiausvyra apima visas kitas veikiančias žemiau jėgas. Subalansavę save, atstatysime pusiausvyrą visoje gamtoje − nuo negyvosios iki gyvūninės.
Tai atlikti žmogus turi ne instinktyviai, ne priverstas, bet sąmoningai, apgalvotai, norėdamas, priešindamasis savo būdui, savo prigimčiai, nepaisydamas galingiausių neapykantos jėgų, aistros, puikavimosi, ambicijų. Šitaip jis formuoja save, suteikdamas pusiausvyrą ne supančios gamtos jėgoms, o savo vidinėms jėgoms, savo esmei.
Juk tai aš nekenčiu, aš noriu meluoti, vogti, žudyti ir t. t. Galų gale noriu tam tikru mastu visus kontroliuoti. Ir tada formuoju naująjį save, suderintą su šiuo impulsu. Savyje kuriu dviejų priešingų jėgų pusiausvyros modelį, kitaip tariant, savo „sielą“.
Per šios pusiausvyros prizmę jau kitaip žvelgiu į pasaulį, įgyju naują požiūrį. Dabar jau nebenoriu išnaudoti pasaulio savo interesams tenkinti, bet priešingai – pats būdamas pusiausvyroje, siekiu pusiausvyros jame. Tada matau, kad pasaulis subalansuotas. Pasirodo, visas pasaulis – viduje ir išorėje – yra turintis pusiausvyrą dviejų jėgų apvalkalas.
Šitaip pasiekiu ramybę, susitaikymą. Būsena, kurią patiriu, – tai siela, apgaubta aukščiausiosios Šviesos. Dviejų jėgų pusiausvyros jautimas suteikia man naują realybę.

Iš 2011 m. kovo 28 d. pamokos „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stichinių nelaimių pamokos

Permainų metas

Norus reikia ne eksploatuoti, o taisyti

Nuo Kūrėjo mus skiria tik mažytis juodas taškelis Begalybes Šviesos viduje, kuris taip ir vadinasi „sukurtas iš nieko“ (jėš mi ain). Tai, tiesą sakant, ir yra visa kūrinio esmė – naujos realybės „iš nieko“. O visa kita, kas jame yra – iš „jau egzistuojančio“, iš Kūrėjo.
Šį tašką sukuria Kūrėjas, o visa, „kas egzistuoja“ (jėš), kas pridedama prie to taško, turi kilti iš mūsų pačių, iš mūsų pastangų. Ir todėl galiausiai tampame panašūs su Kūrėju, susiliejime su Juo, pasiekiame tokį patį lygmenį.
Iš pradžių šis kūrinio taškas vystosi pagal keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, kuri įdeda į jį visus keturių davimo pakopų pagrindus. Iš Šviesos pusės daugiau jokių veiksmų nereikia – šito pakanka. Visa kita atsiranda jau kaip šio taško reakcija, kuris gavo įspūdžių iš Šviesos ir perėmė sau jos savybes, ir dabar sugeba veikti pats.
Taip iš Begalybės pasaulio, iš šitos būsenos, kur susijungė su Šviesa, šis taškas pradeda tolti iki mūsų pasaulio, per dešimt „slepiančių sfirų“ (sfiros blima), kurios sugeria (bolim) į save – į kūrinio vidų Šviesą. Dėl to kūrinys išauga iš taško, atvirkščio Kūrėjui, pasiekdamas patį didžiausią įmanomą nutolimą nuo Jo, kuris vadinamas „mūsų pasauliu“.
Kokybiškai ir kiekybiškai yra nutolta pagal visas savybes ir padėtį, tad kūrinyje nelieka nė vienos kuo nors panašios į Kūrėją savybės.
Mums atrodo, kad tai reiškią kritimą, nusileidimą, atitolimą, tamsą – bet ne, tai kaip tik mūsų prigimties, Kūrėjo sukurto to paties juodojo taško atsiskleidimas! Tiktai šitaip vystantis atsiskleidžia tai, kiek daug tame taške iš „nieko“ yra to, kas priešinga egzistuojančiam, tam, kas „yra“.
Būtent tai pasiekiame iš viso to leidimosi žemyn – tegul ne iš karto, o dar ilgai leidžiantis vis giliau, jau pasiekus „šį pasaulį“, vystantis mūsų egoizmui, t. y.  mūsų priešingumo pojūčiui. Taip mes pereiname lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį, ir pasiekiame patį žemiausią – „žmogus“.
Žmogus įsisąmonina savo nutolimą ir priešingumą Kūrėjui ir nusprendžia, kad tai blogis. O įsisąmoninęs blogį jis pradeda vis labiau pažinti save ir Kūrėją, kaip „Šviesos pranašumas matomas iš tamsos“, ir supranta taisymosi būtinybę. Taip jis pasiekia tikrąją priešingybę Kūrėjui.
O ėmęs taisytis, tai iš vienos pusės, pradeda kilti atgal į Begalybės pasaulį tuo, kad tampa panašus į Kūrėją. O iš kitos pusės, netgi kildamas kiekviename lygmenyje jis vis labiau supranta, koks priešingas esąs!
Ir tik pačioje taisymosi pabaigoje (Gmar tikun), kada grįžta atgal į tą pradinį tašką, Begalybės pasaulio Malchut, jame atsiskleidžia visiškas supratimas, suvokimas, jautimas to, ką gi reiškia tas „sukurtas iš nieko‘, atvirkščias Kūrėjui. Ir tuo pačiu jis pasiekia, kas yra „egzistuojantis“ (jėš), t. y. pasiekia Kūrėjo savybes.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Klausimas: Ar gali artėjančių smūgių baimė padėti pažadinti savyje norą susivienyti su draugais?
Atsakymas: Smūgiai neturi įtakos taškui širdyje! Kančios veikia  mano egoistinį norą, mano „asilą“! O žmogaus manyje, mano taško širdyje, jos neveikia. Žmogus dvasiškai tobulėja todėl, kad pats veržiasi į priekį.
Todėl, jeigu savyje neugdau siekio eiti į priekį, tai yra su grupės pagalba nesistengiu sukurti erdvės Šviesai, – vadinasi, judu kaip gyvūnas, raginamas „lazdos“ smūgiais. Tačiau tie smūgiai priverčia susimąstyti, kodėl jie ant manęs užgriūva, už ką ir dėl ko. Ir tada aš galbūt užsinorėsiu savo tašką širdyje prijungti prie kitų.
Klausimas: O kaip tą žmogų išgąsdinti, kad priverstum judėti?
Atsakymas: Jeigu tu per radiją staiga išgirstum, kad į mūsų pusę atsklenka radioaktyvus debesis, tavo „gyvūnas“ sudrebėtų dėl tokios tragiškos žinios.
Tai štai, iš grupės tu gali gauti panašų poveikį. Tiktai mes nekalbame apie tai, kas bus su mumis, mes einame į priekį ne vejami baimės. Mes norime vystytis, įsisąmoninę dvasinio tikslo svarbą.
Tikslo svarba – tai kažkas virtualaus, neapčiuopiamo ir priklauso nuo to, kaip mes jį įsivaizduosim. Jeigu kiekvieną kartą mes įsivaizduosime tikslą vis aukštesnį, suprantama, ir judėsime į priekį.
Kitais žodžiais, aš – tarsi kiškis, bėgantis paskui morką, kurią prieš jį laiko ant virvutės. Virvę su morka laiko žmogus manyje, o mano „gyvūnas“ bėga paskui ją.

Iš 2011 m. kovo mėn. 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

48 valandos iki pasaulio pabaigos…

Jojantis ant asilo Žmogus

„Savųjų brolių ieškau“…

Klausimas: Kiek suprantu, Kūrėjas žaidžia su mumis turintį tam tikrą tikslą žaidimą. Tačiau kiekvienas žaidimas turi savo pabaigą ir ar tai reiškia, kad maždaug po 200 metų šis žaidimas baigsis?
Atsakymas: Tikiuosi, kad jis pasibaigs anksčiau. Sakau jums visiškai užtikrintai, kad „žaidimą“ galime užbaigti per kelerius metus. Nėra jokių kliūčių.
Klausimas: Jeigu šis „žaidimas“ pasibaigs, ir mes bet kuriuo atveju ateisime ten, kur turime ateiti, ištaisysime savo sielą, tai koks gi skirtumas tarp kairės ir dešinės linijos? Ir kas bus, jeigu galiausiai pasirinksime kairės linijos kelią?
Atsakymas: Kūrimo tikslas − kad kiekvienas iš mūsų (bendrojo kli/noro mažas taškas) pasiektų tobulumą − tokį susijungimą su visais likusiais šio kli taškais, koks egzistuoja tobulo, sveiko organizmo ląstelėse.
Kad pasiektume šį tikslą, turime suprasti, pajausti, suvokti visą šią bendrą didelę sistemą, juk iš esmės mes vienas organizmas, kuriame esame sujungti vieni su kitais.
Netgi mūsų fizinis kūnas funkcionuoja dėl to, kad jį persmelkia tam tikras informacinis laukas. Juk tai yra ne šiaip limfinė, kraujotakos ar nervų sistema ir t. t., tai – tam tikra bendra informacinė sistema. Todėl neįmanoma, išgėrus migdomųjų tabletę užmigti arba užsišaldyti 200 metų, o paskui mane pažadintų ir aš atsidurčiau Taisymosi pabaigoje. Taip negali būti!
Turiu išvystyti savo protą ir širdį, gebėjimą suprasti, įsisąmoninti, suvokti. Juk negalime iš karto vaikui sugrūsti visų tų žinių, kurias jis turi gauti per 20 mokymosi metų. Ir lygiai taip pat nesugebėsime išmokyti džiunglėse užaugusio žmogaus to, ką jis turėjo palaipsniui gauti per keliasdešimt metų. Yra tokių pavyzdžių.
Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi nueiti savo asmeninį vystymosi kelią, palaipsniui atkakliai save auginti. Ir skirtumas tik toks, ar jį kiekviename žingsnyje gins iš paskos „su lazda“, ar jis judės į priekį savo noru.
Juk mūsų laukia tam tikri ištaisymo etapai ir kiekvienas iš mūsų privalo juos pereiti vieną po kito. Ir kiekvieną kartą aš – tarsi mažas vaikas, kurį tėvai verčia perskaityti dar vieną žodį, dar ir dar… Ir taip kenčiu, nes mane verčia mokytis, kol nesuprasiu, kad man vis tiek teks tai daryti.
Jeigu aš protingas, tai suprantu, kad galiu išvystyti savyje norą skaityti. Sakykim, žiūrėdamas į savo draugus, kurie jau išmoko gerai skaityti, imu gėdytis savo nemokėjimo ir manyje atsiranda noras juos „pasivyti“. Ir tada nebereikia jokių paraginimų − aš pats judu į priekį.
Čia ir yra skirtumas tarp kairiosios ir dešiniosios linijos: kančių kelias, kai tau iš visų pusių pasipila smūgiai ir „saldus“ kelias, kai esi teisingoje aplinkoje, kuri pažadina tavyje pavydo jausmą. Tu žiūri į juos ir pavydi to, ko neturi, o jie turi. Ir tai priverčia tave judėti.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 3-osios pamokos kongreso „We!“ metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleisk savo šanso…

Pilnas sankryžų kelias

Pavydėk Kūrėjui!