Pateikti sausio, 2018 mėn. įrašai.


Kodėl geras Kūrėjas sukūrė blogį?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl geras Kūrėjas sukūrė blogį?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad geras, Kūrėjas ir sukūrė blogį, kad jį pakeitę į gėrį, suprastume, kokioje būsenoje, aukštumoje, kokiame lygmenyje Jis yra ir taptume panašūs į Jį.
Klausimas. Kodėl mūsų iš karto nesukūrė tobulų?
Atsakymas. Jei iš karto būtume tobulos būsenos, jos nejaustume, kaip to nejaučia gemalas motinos įsčiose.
Klausimas. Ar Kūrėjas be blogio dar ką nors sukūrė?
Atsakymas. Ne, Jis sukūrė tik blogį, tai vadinama „prieš Save“, t. y. kažką priešingo Sau.
Klausimas. O iš kur tuomet atsiranda altruizmas?
Atsakymas. Altruizmas atsiranda mumyse, kai siekiame įgyti Kūrėjo savybių.
Kiekvieno žmogaus širdyje yra paties Kūrėjo specialiai įdiegtas taškas, su juo galime pakeisti savąjį egoizmą į priešingą savybę. Šis taškas vadinamas „Kūrėjo dalis iš aukščiau“.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Komentarų nėra

Kongreso „Įsijungiame į aukštesniąją pakopą“ rezultatai

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

каббалист Михаэль ЛайтманKongreso rezultatas – išvada, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.“ Kas akimirką savo gyvenime turime tai nuspręsti, turime būti įsitikinę, kad Jis geras ir kuria gėrį, kitaip tariant, pateisinti Jį visuose veiksmuose.
Tai pirmojo sąlyga, nuo kurios prasideda kabalos mokslas (nuo straipsnio „Nėra nieko kito, tik Jis“) ir visame kelyje iš mūsų reikalaujama tik to. Keičiasi tik sąlygos, mūsų vidinės bei išorinės būsenos. (Iš esmės tai viena būsena, mums tik atrodo, kad skirstoma į vidinę ir išorinę.)
Kad imtume gyventi šio principo viduje: „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ būtina dirbti grupėje, sudarytoje iš dešimties žmonių. Ir ši būsena prasideda nuo stadijos „užuomazga“ (ibur), kai visur anuliuoju save šio principo atžvilgiu.
Tai reiškia, kad prilimpu prie aukštesniosios pakopos esant bet kokioms sąlygoms, kurias Jis sukuria, visiškai anuliuodamas save. Taip tampu dvasiniu embrionu.
Štai šią būseną norime pasiekti ir todėl kongrese kalbėjome vien apie tai: kaip realizuoti šią būseną, kokie turi būti mūsų tarpusavio santykiai grupėje, kuo kiekvienas turi padėti kitiems ir pan. Viskas tik apie tai, kaip pasiekti būseną „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ embriono pakopoje.
Kodėl taip ilgai kalbėjome apie tai, ką galimą pasakyti per pusę minutės? Esmė ta, kad ši būsena realizuojasi ne viename žmoguje, o per ryšį tarp žmonių. Šio ryšio viduje atsiskleidžia problemos, juk mes atskleidžiame savo sudužimą.
Darbas, siekiant įtvirtinti principą „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“, prasideda prijungiant prie jo sudužusius norus, kad jis realizuotųsi tarp jų. Būtent „tarp“ mūsų, o ne kiekviename iš mūsų.
Nepakanka tiesiog pasakyti, kad prilipau prie Kūrėjo: ryte pabundu su mintimi apie Jį ir į viską, kas vyksta žiūriu, kaip į išeinantį iš Jo. Tai gerai, tačiau tai tėra abstrakčios žinios, o ne praktiniai veiksmai. Jei noriu iš tiesų realizuoti šį principą tinkamai, turiu tai įgyvendinti grupėje. Tai visas darbas.
Tad kongresas mums reikalingas bendram darbui. Nepakanka skaityti straipsnių pačiam ar net juos išmokti atmintinai, juk svarbiausia realizacija – tarp mūsų. Kartu iš straipsnių ištraukiame vis daugiau informacijos ir kaskart juos suvokiame naujai: vis giliau.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos „Darbas tobulumo būsenoje įeinant į ibur“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito tik Jis“

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Komentarų nėra

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kūrėjas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманGyvename tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas“. Klausimas tik tas, kiek tai įsisąmoniname, jaučiame, judame ta linkme. Galima tiesiog sakyti, kad „Nėra nieko kito tik Jis“ ir viskas atliekama iš aukščiau, Kūrėjo, aukštesnės jėgos, ir taip nusiraminti, kitaip tariant, nesuteikti tam ypatingos reikšmės.
O galima įvairiose situacijose, kurios nutinka žmogui, grupei, tautai ar visam pasaulyje – laimingais ir nelaimingais laikotarpiais šlovinti Kūrėją už bloga kaip už gera.
Juk visi pojūčiai pereina per mūsų norą mėgautis, ir jeigu būtume išsitaisę, matytume tik gėrį, ateinantį iš vienos „geros ir kuriančios gėrį“ jėgos.
O jeigu kol kas esame neištaisyti, tai aukštesnioji jėga artina mus prie to, kad taisytume savo egoizmą, ir todėl nuolat atskleidžia mums mūsų nesutikimą su visiškai geru aukštesniuoju valdymu ir mūsų vieninteliu šaltiniu (be kurio nėra nieko) – vienos aukštesniosios jėgos.
Diena iš dienos mumyse atsiskleidžia informaciniai genai (rešimot): kiekviename asmeniškai ir bendri visiems tiems, kas nori judėti tiesos link. Tad kasdien atskleidžiame vis daugiau kliūčių, kad įtvirtintume šį principą. Tačiau šias kliūtis reikia priimti su meile, nors tai itin sunku, ir suprasti, kad viskas kyla iš vieno šaltinio.
Šios kliūtys reikalauja iš mūsų jas traktuoti tinkamai, dėmesingai. Savaime suprantama, kad savo egoizme norėtume šias kliūtis anuliuoti. Tačiau iš kitos pusės, kabalos mokslas moko mus, kad jos siunčiamos tikslingai, kad padėtų mums judėti norimos būsenos link, ir virš visų kliūčių įtvirtinti principą „nėra nieko kito tik Kūrėjas, geras ir kuriantis gėrį“.
Ir vienintelis būdas įtvirtinti šį principą – tai susivienyti pagal principą meilė artimui, kai visus „prasižengimus uždengs meile“.
Priklausomai nuo mūsų pastangų susivienyti, mums vis labiau atsiskleis, kad visos kliūtys kyla iš vieno absoliučiai gero šaltinio. „Karaliaus rūmuose nėra piktadarių“, tačiau, kad išmokytų mus, karalius slepiasi ir siunčia mums savo pasiuntinius, kurie it vagys ir plėšikai.
Mums reikia pasistengti per juos išvysti aukštesniąją ranką ir taip kovoti su jais, kad priartėtum prie vienos, geros ir kuriančios gėrį, jėgos.
Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas iš tikrųjų neatskiriamas nuo „Nėra nieko kito, tik Jis“. Diena po dienos privalome vis labiau tvirtinti, kad visa, kas su mumis vyksta – „Nėra nieko kito, tik Jis“. Ir ne šiaip pareikšti žodžiais, bet realizuoti grupėje (dešimtuke) meilės artimui kaip sau dėsnį.
Tuomet išvysime, kiek šios priemonės: norų sudaužymas ir jų sujungimas tarpusavyje duodant ir mylint, priartina mus prie Kūrėjo. Dėl jų gauname bendrą jėgą, leidžiančią priartėti prie Jo ir suteikti Jam vietos mumyse, kur Jis galėtų įsiviešpatauti.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kur nėra nieko kito, tik Jis“

Komentarų nėra

Gyvenimas hologramoje

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Iš naujausių Didžiosios Britanijos, Kanados, Italijos mokslininkų pranešimų matyti, kad visa, ką regime, prie ko prisiliečiame, ką girdime ir jaučiame kaip kvapą, tėra sudėtinga erdvinė holograma. Visata tikriausiai yra gigantiška kompleksinė holograma.
Mokslininkai tikisi, kad jų tyrimai atvers duris gilesniam ankstyvosios Visatos suvokimui ir paaiškins, kaip atsirado erdvė ir laikas.
Atsakymas. Kabala apie tai daug kalba, tačiau siūlo gilintis ne į gamtą, o į žmogų, plėsti žmogaus pažinimo galimybes, jo vidines savybes, tuomet pamatysime, kad mums atsiskleidžiantis pasaulio paveikslas visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.
Kaip savyje įforminame, apribojame, tokį ir matome pasaulį. Jeigu praplėstume šį paveikslą, keisdami save savybes, pasaulį išvystume kitokį, kitose dimensijose.
Komentaras. Vadinasi, tam turime pasikeisti mes patys, o mokslininkai mano, kad reikia tyrinėti gamtą.
Atsakymas. Tai itin ribotas priėjimas prie reikalo. Jis nieko neduoda. Nieko vertingo, išskyrus patenkintą smalsumą, iš to negauname.
Žmogus turi vystytis savo viduje. Jis turi išplėsti savo vidinius pažinimo organus, norus, mintis iki tokio lygio, kad pamatytų pasaulius, egzistuojančius ne jame. Jis juos atras tik tuomet, kai atskleis save.
Pavyzdžiui, kuo skiriasi kūdikis nuo suaugusiojo? Tuo, kad jis suvokia kažką mažo, ankšto, nors iš principo mato tą patį, ką ir suaugęs žmogus. Tačiau, kad reiškia ,,mato“? – Čia ir yra problema. Nematome vidinių gamtos ryšių, nematome tikrojo pasaulio, o tik patį žemiausią lygmenį.
Tik tada, kai žmogus išvystys savyje aukštesnį absorbcijos, žinių, pojūčių, patyrimų lygį, jam atsikleis kitas kūrinijos lygmuo, egzistuojantis aplink mus.
Dabar išgyvename būseną, kai pagaliau galime suvokti, kad mūsų judėjimas mokslininkų siūloma kryptimi yra klaidingas.
Būtina gilintis į save, plėsti savo suvokimo organus. Tačiau tai susiję su darbu virš egoizmo, prieš savo prigimtį, o žmogus to nenori. Jis parduoda savo vystymosi galimybę, bandydamas įsiteikti savo niekingam egoizmui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Dvasinės tikrovės filmas

Komentarų nėra

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabala ir kiti mokslai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką kabalos mokslas kalba apie juodosios energijos ir juodosios materijos paslaptis?
Atsakymas. Kabala neliečia mūsų pasaulio reiškinių ir nieko apie juos nekalba. Galima išvesti tam tikrų paralelių tarp Aukštesniojo ir mūsų pasaulio, bet šie palyginimai reliatyvūs ir tiesiogiai nėra vienas su kitu susiję.
Klausimas. Ką tyrinėja kabala? Ar galima pasakyti, kad ji tyrinėja žmogaus sąmonę, ryšį tarp sąmonių?
Atsakymas. Ne. Kabala tyrinėja dvi noro savybes: savybę duoti ir savybę gauti. Abu norai yra mūsų prigimties pagrindas, ir atitikimas tarp jų, – kuri iš jų vyrauja, kokiu mastu ir t.t. – sudaro visas dalis ir visus kūrinio lygius.
Klausimas. Ką reiškia „kabala netyrinėja mūsų pasaulio“?
Atsakymas. Tuo užsiima mūsų pasaulio mokslai. O kabalos mokslas užsiima kitos, vadinamosios Aukštesniosios pakopos, tyrinėjimu. Bet dėl to reikia būti toje pakopoje, kurioje tu nori jos mokytis.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos mokslo ypatumai

Kabala ir šio pasaulio mokslai

Komentarų nėra

Kaip blogąjį valdytoją pakeisti geru

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманŠiandieniniame pasaulyje, t. y. mūsų pojūčiuose, kurie mums atrodo kaip išorinė tikrovė, karaliauja mūsų egoizmas, priešingos Kūrėjui savybės. Kiek ištaisysime savo norą, kad jis duotų, tiek galėsime sutikti ir išvysti, kad valdo ne egoizmas , ne faraonas , o Kūrėjas .
Viskas priklauso tik nuo mūsų: mes blogąjį valdytoją keičiame geru. Visas mūsų darbas – vietoj egoizmo valdžios atkleisti davimo, meilės valdžią. Ir tai priklauso nuo paties žmogaus, juk visas pasaulis – jo norų atspindys, kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia priklausomai nuo savo trūkumų.“
Žmogaus užduotis – ištaisyti savo norą, kad netrukdytų Kūrėjui užpildyti jo taip, kaip Jis užpildo visą tikrovę. Tam reikia, kad nesijausčiau atskirtas nuo Kūrėjo. Tai tikrovės suvokimo klausimas, tai reikia ištaisyti taip, kad pajaustum, kaip „Visa žemė (noras) Jo kupina“, kitaip tariant, Kūrėjas atsiskleidžia visame žmogaus nore.
Mumyse atsiskleidžia sugadinti, savo forma priešingi Kūrėjui norai, ir turime pasistengti, kad vietoj jų mūsų nore įsiviešpatautų „Nėra nieko kito, tik Jis.“
Pats vienas žmogus to negali atlikti. Jis tegali prisifantazuoti, bet jei iš tikrųjų nori išsitaisyti, reikia, kad jo noras prilygtų Kūrėjui, t. y. davimui ir meilei. Tad čia būtinas bendras darbas su kitais, kad bendrame nore įsiviešpatautų Kūrėjas.
Taip kartas po karto taisome vis labiau sugedusius norus, atsiskleidžiančius iš sudužimo. Susijungdami su draugais susijungiame su Kūrėju, ir taip taisome tikrovę, kol išvysime, kad ji visa užpildyta viena jėga ir „Visa žemė kupina Jo didybės.“

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinijos dėsnis

Atskleisti tobulą tikrovę

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Komentarų nėra

Atskleisti tobulą tikrovę

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманNuo pat pradžių Kūrėjas sukūrė tobulą kūrinį, juk aukštesniosios jėgos neriboja laikas, vieta, būtinos išpildyti ypatingos sąlygos.
Tik mūsų atžvilgiu egzistuoja paslėptis, kad pasiektume, atskleistume, išmoktume ir įsivaizduotume tas sąlygas bei dėsnį „Be gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo nėra nieko kito“, kitaip tariant, yra tik visiška tobulybė, ir prilygtume Jam.
Todėl, kol pasieksime išsitaisymo pabaigą, visa ši tikrovė egzistuos vien mūsų jutimo organuose. Ne mumyse yra tik Begalybės pasaulis, kur kūrimo pradžia ir pabaiga niekuo neatskirtos. Juk Kūrėjui nereikia jokių priemonių, veiksmų ar tarpinių būsenų tarp sumanymo ir jo įgyvendinimo.
Turime visuomet matyti save tobulos būsenos atžvilgiu, nors ir neįstengiame jos atskleisti, tinkamai pavaizduoti ar net įsivaizduoti.
Reikia nuolat prisiminti, kad visada stovime priešais tobulybę, kaskart nedideliais fragmentais atskleidžiame jos trūkumus tiek, kiek galime priešintis ir priartėti prie jos.
Todėl bet kokia būsena – norima. Reikia ją laiminti ir mokytis, kaip tinkamai priešintis pagal dvasinius ir materialius dėsnius, kurie irgi nustatyti pagal aukštesniosios jėgos norą. Ir todėl, jų laikydamiesi, turime ištaisyti save, kol kiekvienos mums duotos būsenos gale nuspręsime, kad „Nėra nieko kito, tik Jis .“
Iš to matyti, kaip reikia žvelgti į visus nemalonumus, pradedant sveikata ir baigiant išorinėmis, socialinėmis, šeimos problemomis, siekiant viską susieti su „Nėra nieko kito, tik Jis“ ir bendrai ištaisyti savo santykį. Juk viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio: kaip žiūrime į tikrovę, taip ji ir atrodo.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kūrėjas – kūrinio viduje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Komentarų nėra

Laikas atskleisti kabalą

Ateities visuomenė, Kabala ir religija, Platinimas

Komentaras. Iki XVII-XVIII a. Vakarų civilizacijos žmonės gyveno jausdami, kad yra tam tikra kosminė tvarka visuomenėje, ir gamtoje, kad egzistuoja aukštesnioji jėga.
Atsakymas. Vakarų civilizacijos žmogus gyveno, kaip sakoma, su savo išgalvotu dievu. Tai buvo naudinga ir valdovams, ir šventikams, ir kitiems luomams. Valdovas turėjo legitimaciją, jis esąs Dievo vietininkas žemėje.
O vėliau viskas apsivertė, nes egoizmas išaugo, nebegalėjo išlaikyti žmonių pažabotais, dar atsirado įvairios srovės: kalvinizmas, liuteronybė ir t. t., tai stipriai stumtelėjo vystytis toliau.
Šios srovės ėmė labai energingai transformuoti religiją į naujas socialines formas, nes senosios nebetiko žmonių vystymuisi. Liaudis savo visuomeniniais, ekonominiais, politiniais santykiais peraugo senosios religijos rėmus, jai reikėjo kitokios religijos. Taip atsirado įvairūs tikėjimai.
Viduramžių laikotarpis pasižymėjo itin audringu vystymųsi. Mums tik atrodo, kad jis buvo pristabdytas, o iš tikrųjų vyko labai rimti procesai, davę esminį postūmį mokslų, menų vystymuisi, naujos laisvės gimimui. Žmogus ėmė vaduotis iš šventikų valdžios.
Tuomet kilo klausimas: kaip išlaikyti žmogų pažabotą? Štai taip atsirado įvairiausios nacionalistinės ir joms priešingos socialistinės bei komunistinės srovės.
Klausimas. Koks religijos atsisakymo tikslas? Paruošti žmones aukštesniam suvokimui?
Atsakymas. Gamtos tikslas – suteikti žmogui galimybę savo jėgomis išsiaiškinti likimą ir rasti atsakymą į pagrindinį gyvenimo klausimą: „Dėl ko aš egzistuoju?“.
Anais laikais jei ir kildavo toks klausimas, jis būdavo slopinamas baimėmis ir visuomenės nuomone. Tačiau po Viduramžių žmonėms labiau išsivysčius, egzistencinis klausimas ėmė reikštis taip rimtai, kad jie išdrįso skelbtis ateistais, nesusijusiais su Kūrėju. Teizmas – tai ryšys su Kūrėju, ateizmas – šio ryšio nebuvimas.
Klausimas. Juk ateistai irgi bandė sukurti tam tikrą visuomenės sistemą, paremtą morale, tik be aukštesniosios jėgos?
Atsakymas. Taip. Jie sprendė klausimą, kuo remiantis sukurti valstybę, jei nebus aukštesniosios jėgos nei Dievo, nei karaliaus pavidalu. Tai labai rimtas šuolis pirmyn, kai į pirmą vietą iškyla pats žmogus.
Tačiau žmogus negali savęs valdyti, jis nieko negali padaryti „be karaliaus galvoje“ ir be Dievo galvoje. Todėl atsirado įvairios teroristinės srovės, fašizmai, nacizmai ir t. t. Žmonės ieškojo būdų, kaip valdyti save, palaikyti tvarką sistemoje ir pamatė, kad jiems nesiseka. Taip ir ėjo – nuo vieno smūgio prie kito.
Todėl XX amžiaus pradžioje po audringo mokslo, kultūros, savimonės raidos ėmė skleistis kabalos mokslas. Pasibaigus mokslo ir menų sklaidos periodui, paaiškėjo, kad šie neatsako į gyvenimo prasmės klausimą, iškilusį dar prieš Viduramžius. Atsakymo nedavė ir Švietimo epocha.
Štai tada atsiskleidė kabalos mokslas ir ėmė aiškinti, kad turi problemų sprendimą. Bet jis žmogaus mąstymo būdui yra iracionalus, tai tas pats, jei reliatyvumo teoriją imtume taikyti kasdieniame gyvenime.
Juk mūsų pasaulyje jos nesupranta, arba supranta tik keletas žmonių. Ką tuomet kalbėti apie paprastą liaudį? Tačiau pagal kabalą į naują lygmenį reikia pakelti visus.
Taigi, nors kabala ir atsiskleidžia, panašu, kad turi praeiti nemažai laiko, kol žmonės supras, kad visuomenė turi remtis jos principais, kitaip nebus jokio gyvybingumo.
Žmonija palengva artėja to link, nors dar nepasiekė tos būsenos. Šiuo metu mūsų kabalos grupė modeliuoja tokias sąlygas, jas analizuoja ir tikrina savo viduje tarsi laboratorijoje. Bet iš esmės taip žmonija turi realizuoti pagrindinį gamtos dėsnį.
Kabalistai turi parodyti žmonėms, kad jų metodika – vienintelė, galinti atsakyti, kaip ateityje atrodys gamta, visuomenė, žmonija, šeima, auklėjimas. Be šios metodikos pasaulis nesugebės išsilaikyti jokiuose rėmuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimo metodika

Absoliutus tikėjimas

Kabala ir pasaulinės religijos

Komentarų nėra

Auklėjimas lemia likimą

Izraelis ir pasaulio tautos, Pasaulio struktūra, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Nuolat kalbate, kad auklėjimas išspręs visas žmogaus ir pasaulio problemas. Apie tai jau kalbama daug dešimtmečių. Nežiūrint į tai, kad daugybė organizacijų užsiima auklėjimu, gyvenimas teka pagal savo dėsnius.
Atsakymas. Gyvenimas teka pagal egoizmo dėsnį. Reikia padaryti, kad jis tekėtų pagal altruizmo dėsnį: davimo, meilės, jungimosi. To nedaro niekas, ir niekas padaryti negali.
Vienintelis, kuris pasiekė laimėjimų šioje srityje prieš tris su puse tūkstančio metų, – Abraomas, kuomet pašaukė iš Babilono visus, kurie norėjo sumažinti ten įsiplieskusią įtampą dėl humanitarinės, bendražmogiškos, visuomeninės krizės. Iš prisijungusių prie jo žmonių sukūrė grupę, kurią pavadino ,,Izraeliu“, arba žydų tauta.
Abraomas tapo naujos auklėjimo sistemos pradininku. Nuo to laiko grupė jau egzistuoja tris su puse tūkstančio metų, ir negali išsiskirti ir niekur pradingti. Ji priešpastatyta visam likusiam pasauliui – tiems babiloniečiams, kurie išsiskirstė po visą pasaulį, ir jie mato, kad tai – kažkas ypatingo.
Reikia paimti tą metodiką ir pasiūlyti visam pasauliui, nes pasaulis jau suvokė, kad jam nėra kur dėtis, svarbiausia – susijungimas, kitaip žmonės suės vienas kitą.
Klausimas. Kuomet kalbate apie grupę, kuri egzistuoja ir žino šitą metodiką, turite mintyje visą žydų tautą?
Atsakymas. Ne! Nuo to laiko žydai prarado šią metodiką, išskyrus kabalistus, kurie iš kartos į kartą perduoda ir įsisavina ją kaip asmeninę patirtį. Jeigu jie vadovausis šia auklėjimo sistema ir ją perduos žmonijai, tuomet sulauks geros pabaigos – visiško susijungimo.
Klausimas. Manote, kad žmonės tai išgirs?
Atsakymas. Jeigu neišgirs, tai kils labai rimtų karų, kurie atneš tokių kančių, kad žmonės bus priversti išgirsti. Tačiau išmintingas mato šias kančias iš toli ir jų nepatiria.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės plana, I dalis

Neįmanoma, bet būtina

Nelaukiant kritinės ribos

Komentarų nėra

Kaip mokinys anuliuoja save mokytojo atžvilgiu?

Dvasinis darbas, Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką reiškia, kad mokinys anuliuoja save mokytojo atžvilgiu?
Atsakymas. Norint gauti iš mokytojo, reikia anuliuoti save jo atžvilgiu. Tai būtina sąlyga. Ką reiškia anuliuoti? Ne įprastiniame gyvenime, kuris neturi jokio ryšio su dvasiniu, o ten, kur kalbama apie tavo dvasines savybes.
Turi anuliuoti jas, tapti nuliu, „įeiti“ į mokytoją ir tada visiškai atsiduosi jo valiai ir jis iš tavęs padarys tavo kitą būseną.
Kūdikį glaudžia prie krūties ir jis žinda, gaudamas savo pirmąją porciją, dėl kurios gyvena. Lygiai tas pats ir čia – mokinys turi iš mokytojo gauti savo porciją, ir todėl turi anuliuoti save. Išsižioti ir gauti.
Klausimas. Ar pamenate, kada teko pirmąsyk anuliuoti save Rabašo atžvilgiu? Kaip tai pasireiškė?
Atsakymas. Man tikriausiai buvo kur kas paprasčiau, nes troškau turėti mokytoją, kuris sakytų viską, ką tik galima. Beje, Rabašas kalbėjo labai mažai ir kažkaip reikėjo suprasti, atspėti, išsiaiškinti detales.
Bet iš principo ieškai, kaip tapti nematomam šalia jo, kad tai, kas yra jame, automatiškai persilietų į tave.
Klausimas. Tai buvo sunku ar to norėjote?
Atsakymas. Iš pradžių labai norėjau. Nieko kito netroškau, kad tik įeičiau pas jį į „olą“ ir sėdėčiau greta jo.
Paskui pasidarė sunkiau, nes egoizmas nuolatos augo, kad virš jo pakiltum, kitaip tariant, kad būtų pasiektas toks egoistinio noro storumas, kurį galėtum anuliuoti ir joje iš mokytojo galėtum gauti tai, ką jis nori duoti. Todėl egoizmas turi visąlaik augti, o atstūmimas vis stiprėti.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ilgas kabalisto kelias

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Kuris arčiau mokytojo?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai