Klausimas: Pesachas simbolizuoja, kaip kiekvienas iš mūsų išeina iš gyvūninės būsenos. Bet viskas prasideda nuo Kūrėjo pažado Abraomui apie Izraelio žemės paveldą. Izraelio žemė – tai ėrėc israėl – noras siekti Kūrėjo. Išeitų, kad gamtos nuo pat pradžių numatyta, kad kiekvienas žmogus pasieks tos savybės?
Atsakymas: Iš esmės, taip. Mūsų vystymosi pabaigoje absoliučiai visi žmonės Žemėje turės pasiekti „Žmogaus“ savybę, kitaip tariant, turės prilygti Kūrėjui.
Klausimas: Žvelgiant iš kabalos pozicijų, ką reiškia „tapti žmogumi“? Koks tai lygmuo?
Atsakymas: Žmogus hebrajiškai „adam“, kyla iš žodžio „domė“, tai reiškia „panašus į Kūrėją“ arba „pagal Dievo panašumą“.
Ką reiškia „panašus į Dievą“? Kadangi visos Kūrėjo savybės, Jo santykis su viskuo, ką Jis sukūrė, – tai meilė, davimas, geri jausmai, tai ir žmogus, įgydamas šias savybes tampa panašus į Kūrėją ir vadinasi Žmogumi. O iki to – jis laikomas gyvūnu.
Kitaip sakant, jeigu žmogus paskendęs savo prigimtinėse egoistinėse savybėse ir rūpinasi tik savimi, tai šitai vadinama „gyvūnine būsena“, o jeigu jis rūpinasi kitais, ir jame yra altruistinė Kūrėjo savybė, tai ši būsena vadinama „Žmogumi“.

#280228

Iš TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo tikslas – tapti Žmogumi

Kai žmogus tampa Žmogumi

Pesach – bendras ir galutinis

Pesachas – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus šiame pasaulyje tai jaučia) į Aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai gali tik kabalistas.
Pesachas (kaip ir visos hebrajų šventės) – tikra kabalistinė šventė. Ji nurodo, kad žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būseną, kai egoizmas leidžia tai atlikti.
Žmogaus išėjimas iš egoizmo valdžios ir susivienijimas su artimais savo dvasia žmonėmis vadinamas „pesachu“.
Klausimas: Kas leidžia žmogui atlikti tokį šuolį?
Atsakymas: Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą pradžios iki buvimo Egipte pabaigos nuolatos auga didžiulis egoistinis noras, kuris leidžia Izraelio tautai susijungti tarpusavyje.
O Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai mato, kad neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esą Egipto tamsoje. Ir dabar žmogus yra pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į viską žiūrėsime per to, kas vyksta su žmogumi prizmę (o kabaloje kalbama būtent apie tai), tai čia omenyje turima žmogaus savybė, žmogaus, kuris pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik išsilaisvintų iš savo egoizmo, pakiltų virš jo ir pasiektų Kūrėjo meilės ir davimo savybę.
Jis metasi į jūrą, ir jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atplėšia save nuo egoizmo ir taip būdamas virš egoizmo pasirengia darbui su juo – perdaryti jį į altruizmą. Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kuris švenčiamas per Pesachą.

#181930

Iš TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Apie Pesacho šventės ištakas

Artėja Pesach šventė, simbolizuojanti taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš Egipto, po kurio dovanojama Tora.
Taisytis gali tik žmogus, kuris jau praėjo Egipto tremtį. Kūrinys prasideda nuo nusidėjimo prie Pažinimo medžio ir sielos sudužimo, po to prasideda taisymosi procesas.
Todėl aišku, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kurioje atsidūrėme po sudužimo prie Pažinimo medžio, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar reikia surinkti draugėn. Ir tai reikia atlikti turint dabartinį, kol kas karaliaujantį tarp mūsų egoistinį norą mėgautis.
Taip prie atstatomos sielos prijungiame visą atsiskleidžiantį blogąjį pradą, kitaip sakant, visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė nutolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš sielą užpildančią, o dabar tapusią priešišką Šviesos jėgą, suvokiame Kūrėjo savybės ir ištaisyto kūrinio savybes.
Bet visa tai prasideda įsisąmoninant tos esamos būsenos blogį, atskleidžiant valdantį tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, aiškinimąsi, kiek kiekvienas paskendęs savyje ir negeba iš ten išsiveržti. Visa tai pirmutinis, būtinas etapas einat Kūrėjo tyrinėjimo keliu.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip taikytinus mūsų atsiskyrimui ir susijungimui. Kai nutolstame vieni nuo kitų, sukyla piktosios jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tuomet iškart galima kalbėti apie vienybę ir taisymąsi, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, į viską reikia žvelgti iš tremties ir išsilaisvinimo, nutolimo ir suartėjimo, neišsitaisymo atskleidimo ir išsitaisymo pozicijų.

#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, sukūręs su manimi stebuklą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Apie Pesacho šventės ištakas

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Klausimas. Kuo skiriasi kabalistinis mūsų pasaulio ir Pesacho šventės aiškinimas nuo įprastų komentarų?
Atsakymas. Keliais lygmenis aiškinama būtis, sukūrimas, vystymasis, tikslai, žmogaus užduotys. Pavyzdžiui, aiškinant Pesach šventę galime kalbėti apie:
1. istorinį tautos vergijos laikotarpį Egipte,
2. žmogaus „vergiją“ jo egoizme–Egipte–faraone,
3. Apie kūrinio–noro vystymąsi veikiant Šviesai–Kūrėjui ir jos nebuvimą veikiant
tamsai–Egiptui–faraonui.
Taip pat galima kalbėti skirtingais lygmenimis apie:
1. mechaniškai atliekamus ritualus, paprastai vadinamus priesakais,
2. psichologinį nurodymo „mylėk savo artimą kaip save patį“ vykdymą kaip bendrą Kūrėjo nurodymą, kuris apima visus kitus nurodymus, kaip pasakyta Toroje: „Mylėk savo artimą – bendras Toros dėsnis“.
#156182

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Egipto koridorius

Mozė

Dabar švenčiame Pesachą, kuris simbolizuoja taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš „Egipto“, po kurio dovanojama Tora.
Taisyti galima tik žmogų, kuris perėjo „Egipto tremtį“. Kūrinio pradžia – nusidėjimas prie Pažinimo medžio ir sielos sudaužymas, po kurių prasideda taisymosi procesas.
Tad suprantama, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kur atsidūrėme po Pažinimo medžio sudužimo, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar turime surinkti draugėn. Ir tai atliekama turint tą egoistinį norą mėgautis, kuris kol kas viešpatauja tarp mūsų.
Taip prie sielos, kurią atkuriame, prijungiame vis labiau atsiskleidžiantį blogąjį pradą, t. y. visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė atitolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš Šviesos jėgą (anksčiau ji užpildė sielą, o dabar tapo jai priešiška), suvokiame Kūrėjo savybę ir ištaisyto kūrinio savybę.
Bet visa tai prasideda nuo esamos būsenos blogio įsisąmoninimo, nuo to, kad atskleidžiame tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, išsiaiškiname, kiek kiekvienas pasinėręs į patį save ir nėra pasirengęs iš to kapstytis. Tai pirmas, būtinas etapas pažįstant Kūrėją.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip kalbančius apie mūsų tarpusavio atitolimą ir susijungimą. Kai tolstame vieni nuo kitų, kyla piktos jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tada iškart galima kalbėti apie vienybę bei išsitaisymą, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, viską reikia matyti per tremties ir išsilaisvinimo, atitolimo ir suartėjimo prizmę, kaip kažką neištaisytą ir to kažko ištaisymą.
#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, atlikęs su manimi stebuklą“

Pesachas žymi mūsų išėjimą iš egoizmo, iš žemiškos, materialios prigimties, iš mūsų „faraono“ valdžios. „Faraonas“ šimtu procentų valdo visą žmogų, išskyrus vieną mintį, vienintelį tašką širdyje, kuris mus sieja su Kūrėju.
Turime kreiptis į Kūrėją per šį tašką, kad ištrauktų mus iš „Faraono“ valdžios lyg už virvės galo.
Koronaviruso epidemija, namų karantinas, ekstremalios sąlygos, kurias šiandien patiria žmogus – tai laikotarpis prieš išeinant iš „Egipto“, kai ruošiamės išsilaisvinti iš „Egipto“ vergijos, iš mus atskiriančio noro mėgautis valdžios, į vienybę.
Kai pajaučiame vienybę, reiškia, kad išėjome iš „Egipto“ ir atkeliavome į „Izraelio žemę“, į norą, nukreiptą tiesiai į Kūrėją, Isra-el (Jašar-Kėl).
„Egiptas“ – dabartinė mūsų būsena, kai kiekvienas yra savo egoizmo viduje. Bet yra Izraelio žemė, noras, nukreiptas tiesiai į Kūrėją. Perėjimas iš Egipto į Izraelio žemę, iš vieno noro į kitą, vadinamas išėjimu iš Egipto, ir jį sudaro keletas veiksmų.
Tikėkimės, kad netrukus tai atliksime, o mūsų noras bus nukreiptas į Kūrėją indo viduje, kuris vadinamas siela. Taip nusipelnysime pamatyti, pajausti, gyventi kitame gyvenimo lygmenyje – aukščiausioje žemėje.
Kiekvienas iš mūsų nori išeiti iš Egipto, iš savo egoizmo, palikti seną požiūrį į gyvenimą, kuris verčia mąstyti ir rūpintis tik savimi. Juk tai mano prigimtis, su ja gimiau ir gyvenu. Bet bundantis taškas širdyje ragina mane atsisakyti egoizmo.
Pirmiausia noriu išeiti iš vieno pasaulio ir patekti į kitą vien tam, kad man būtų gera. Bet tada imu suprasti, kad perėjimas iš pasaulio į pasaulį, iš Egipto į Izraelio žemę – tai kilimas nuo vienos pakopos į kitą.
Egiptas reiškia rūpintis savimi, o Izraelis – rūpintis Kūrėju, teikti Jam malonumą. Ir tam, kad iš tikrųjų kreipčiausi į Kūrėją, o ne vėl išversčiau viską į savo pusę, Kūrėjas man duoda ženklą: jei galvoju apie kitus, vadinasi, siekiu Kūrėjo.
Kūrėjas sąmoningai sudaužė Savo sukurtą norą į daugybę dalių, parodydamas mums, kaip kiekvienas galvojame vien apie save. Bet jeigu noriu siekti Kūrėjo, turiu galvoti apie kitus, o per mintis apie juos, prieisiu prie minties apie Kūrėją.
Ir tada tapsime lygūs su Kūrėju, panašūs: Kūrėjas šimtu procentų galvoja apie mane, ir aš, galvoju apie Jį tam tikru nuošimčiu savo norų. Tiek atsiskleidžiu Kūrėjui ir jaučiu Jį, priartėju prie Jo, susijungiu, ir tarp mūsų atsiranda ryšys.
Priklausomai nuo ryšio su žmonija, su visuomene, nukreipiu save į Kūrėją ir jaučiu Jį. Tai yra visas išėjimo iš Egipto procesas. Šiame kelyje patiriame daugybę pokyčių, kontrolės punktų, apie kuriuos kalba Tora.
Kabalos metodikos esmė – nukreipti žmogų per visas šias stadijas, pradedant nuo jo pirminio, bazinio egoizmo ir baigiant visišku panašumu į Kūrėją, tai vadinama galutiniu išsitaisymu.
Šiuo keliu jau einame. Juk pradžioje visai nesupratome, kad esame valdomi egoizmo, savo noro mėgautis. Tačiau pamažu judėjome į priekį ir šiandien jau jaučiame, kad grupė – tai priemonė Kūrėjui pasiekti, o egoizmas, vadinamas Faraonu, valdo mus.
Turime pabėgti nuo jo (tai vadinama išėjimu iš Egipto): savo egoizmą paversti į davimą pasitelkę grąžinančią į Šaltinį Šviesą, Torą.
Kai noras iš gavimo virsta į davimą – tai reiškia, kad pereinu iš Egipto į Izraelio žemę. O pakeliui yra daugybė pokyčių, tarpinių stočių.
#262411

Iš 2020 m. kovo 31 d. rytinės pamokos ,,Pesach” tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Koronavirusas keičia tikrovę III dalis

Pesach – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje jį jaučia)  į aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai atlikti gali tik kabalistas.
Pesachas kaip ir visos žydų šventės – kabalistinė šventė. Ji apie tai, kaip žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būsena, kai jo egoizmas leidžia susivienyti.
Kai žmogus išsiveržia iš egoizmo valdžios ir susijungia su artimais dvasia žmonėmis vadinama „Pesachu“.
Klausimas. Kas jam leidžia atlikti tokį šuolį?
Atsakymas. Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą iki buvimo Egipte pabaigos be perstojo vystosi didžiulis egoistinis noras, kuris neleidžia Izraelio tautai tarpusavyje susivienyti.
Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai jis mato, jog neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esąs egiptietiškoje tamsoje. Štai dabar jis pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į visa tai žvelgtume iš žmogaus pozicijų, juk paprastai kabaloje kalbama būtent apie tai, kas vyksta su žmogumi, tai omenyje turima žmogaus savybė, kai jis pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik atsiplėštų nuo savo egoizmo ir pakiltų virš jo, pasiektų Kūrėjo savybę – meilę ir davimą.
Jis šoka į jūrą, o jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atkerta save nuo ego ir taip tampa pasirengęs perdaryti jį į altruizmą (būnant virš egoizmo ir dirbant su juo). Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kurį švenčiame per Pesachą.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Misija neįmanoma

Vienintelė, bet be galo sunki sąlyga

Pabėgimas nakties priedangoje

Pesach šventė reiškia „Pe-sach“  (peršokimas, pasirinkimas) – pasirinkimą tik tų egoizmo savybių, kurias galima ištaisyti ir panaudoti davimui, kitų labui.
Kai žmogus supranta, kad visame pasaulyje tik jo prigimtis yra blogis, žudantis jį ir kitus, jis prieina išvados, kad nori tik vieno – atsikratyti šio blogio.
Besistengdamas tai padaryti (studijuodamas kabalistinius tekstus, kurie tik apie tai ir kalba, grupėje, kuri siekia pakilti aukščiau blogio), jis pajunta, kad neturi jėgų pakilti aukščiau egoizmo.
Supratimas, kad būtina (išeiti iš egoizmo) ir neįmanoma (padaryti tai pačiam), pagimdo žmoguje vidinį riksmą, nukreiptą į Kūrėją – tą, kuris taip padarė, – ir išgelbėja nuo egoizmo!
Lai išgelbėjimas pasiekia kiekvieną jo trokštantį per šią šventę!

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie Pesacho šventės ištakas

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Šiandien trečioji iš 7 ypatingų Pesacho šventės (žydų Velykų) dienų.
Per visas šias dienas verta turėti teisingą, nuolatinį ketinimą, nes tai ypatingas laikas.
Mes švenčiame ne religines apeigas ir tradicijas. Esame toli nuo tų veiksmų, kuriuos žmonės atlieka tik todėl, kad taip juos mokė vaikystėje arba, todėl, kad juos stumia egoistinis tikslas gauti atlygį šiame ar būsimame pasaulyje.
Studijuojantys kabalą žmonės pirmiausia trokšta atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, dvasinius veiksmus, o jau po to matydami jų pasekmes, šakas, būna pasiruošę gerbti ir atlikti žemiškas apeigas su tokiu pat ketinimu kaip ir dvasinius veiksmus.
Abraomas ir jo mokiniai pirmieji suvokė šaknų ir šakų ryšį. O iki to Abraomas gamino stabus ir buvo šventiku Senovės Babilone.
Bet atskleidęs dvasinį pasaulį ir jo pasekmes materialiame pasaulyje, atradęs, kad iš dvasinio pasaulio į mūsų materialųjį pasaulį nusileidžia jį išjudinančios jėgos, jis sukūrė šakų kalbą – aprašė mūsų pasaulio, šakų kalba Aukštesnįjį pasaulį, šaknis.
Tuomet jis atskleidė visą tikrovę – materialią ir dvasinę – kaip vieną visumą. Todėl ir dvasiniai, ir žemiški veiksmai jam susijungė į vieną, ir to jis mokė savo mokinius.
Apie tai pasakyta, kad protėviai (pirmieji kabalistai) laikėsi visų Toros priesakų dar iki jos gavimo ant Sinajaus kalno.
Juk jie atskleidė ją suvokę dvasinį pasaulį, dvasinius veiksmus. Todėl jie atlikdavo tuos pačius veiksmus ir mūsų pasaulyje, nes visą tikrovę jautė kaip vieną visumą.

Iš 2010-03-29 d. pasiruošimo pamokai pagal knygą „Šamati“

Einant pirmyn blogio pradas, egoistinė jėga kaskart atsiskleidžia vis žiauriau – taip, kad galiausiai nežinome, ką daryti. Priešais mus tarsi atsiranda siena, per kurią neįmanoma perlįsti. Galų gale prieiname prie Raudonosios jūros (vert. past.: hebr. yam suf – baigtinė jūra) – banguotų, audringų vandenų, kurie pasirengę mus praryti ir atplėšti nuo gyvenimo.
Taip pajaučiame visas gamtos jėgas, bet kai įveikiame visas tas būsenas ir įjungiame jas į save, tampame stipresni, o tai ir yra mūsų ėjimas pirmyn.
Tačiau pasakyta, kad „jei Izraelio sūnūs būtų tikėję atsidavusį piemenį Mozę kaip pridera, tai būtų galėję išgirsti jo balsą ir išsigelbėti nuo faraono klipos“. Tai reiškia, kad vis dėlto yra tam tikra galimybė ištrūkti, klausimas, naudojamasi ja ar ne.
Kaip matematikoje, kur minusas ir minusas duoda pliusą – taip ir dvasiškai tobulėjant, einant iš Egipto. Jeigu didžioji grupės dalis nori dirbti dėl Kūrėjo, kad duotų, tai jie gali įpareigoti Jį jiems padėti.
Iš dangaus neduoda pusės – būtina atskleisti visą blogį, ir tuomet ateis reikiama pagalba iš aukščiau. Tad galime skųstis ir reikšti pretenzijas, bet kol neįdėsime visų reikiamų ir būtinų pastangų mūsų būsenos pakopoje, tol nebus proveržio. Ir tik įdėjus paskutiniąją monetą į pastangų pintinę, Kūrėjas padės mums pasiekti tikslą.

#311249

Iš 2023 m. balandžio 8 d. pamokos „Pesach“ tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Šok į grupę, kaip į Raudonąją jūrą

Pesach – taisymosi pradžios šventė

Pesachas – faraono valdžios pabaiga