Pateikti paieškos 'pesach' rezultatai.


Pesach – taisymosi pradžios šventė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманArtėja Pesach šventė, simbolizuojanti taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš Egipto, po kurio dovanojama Tora.
Taisytis gali tik žmogus, kuris jau praėjo Egipto tremtį. Kūrinys prasideda nuo nusidėjimo prie Pažinimo medžio ir sielos sudužimo, po to prasideda taisymosi procesas.
Todėl aišku, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kurioje atsidūrėme po sudužimo prie Pažinimo medžio, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar reikia surinkti draugėn. Ir tai reikia atlikti turint dabartinį, kol kas karaliaujantį tarp mūsų egoistinį norą mėgautis.
Taip prie atstatomos sielos prijungiame visą atsiskleidžiantį blogąjį pradą, kitaip sakant, visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė nutolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš sielą užpildančią, o dabar tapusią priešišką Šviesos jėgą, suvokiame Kūrėjo savybės ir ištaisyto kūrinio savybes.
Bet visa tai prasideda įsisąmoninant tos esamos būsenos blogį, atskleidžiant valdantį tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, aiškinimąsi, kiek kiekvienas paskendęs savyje ir negeba iš ten išsiveržti. Visa tai pirmutinis, būtinas etapas einat Kūrėjo tyrinėjimo keliu.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip taikytinus mūsų atsiskyrimui ir susijungimui. Kai nutolstame vieni nuo kitų, sukyla piktosios jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tuomet iškart galima kalbėti apie vienybę ir taisymąsi, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, į viską reikia žvelgti iš tremties ir išsilaisvinimo, nutolimo ir suartėjimo, neišsitaisymo atskleidimo ir išsitaisymo pozicijų.

#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, sukūręs su manimi stebuklą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Apie Pesacho šventės ištakas

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Komentarų nėra

Pesach šventė: skirtingos traktuotės

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo skiriasi kabalistinis mūsų pasaulio ir Pesacho šventės aiškinimas nuo įprastų komentarų?
Atsakymas. Keliais lygmenis aiškinama būtis, sukūrimas, vystymasis, tikslai, žmogaus užduotys. Pavyzdžiui, aiškinant Pesach šventę galime kalbėti apie:
1. istorinį tautos vergijos laikotarpį Egipte,
2. žmogaus „vergiją“ jo egoizme–Egipte–faraone,
3. Apie kūrinio–noro vystymąsi veikiant Šviesai–Kūrėjui ir jos nebuvimą veikiant
tamsai–Egiptui–faraonui.
Taip pat galima kalbėti skirtingais lygmenimis apie:
1. mechaniškai atliekamus ritualus, paprastai vadinamus priesakais,
2. psichologinį nurodymo „mylėk savo artimą kaip save patį“ vykdymą kaip bendrą Kūrėjo nurodymą, kuris apima visus kitus nurodymus, kaip pasakyta Toroje: „Mylėk savo artimą – bendras Toros dėsnis“.
#156182

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Egipto koridorius

Mozė

Komentarų nėra

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманDabar švenčiame Pesachą, kuris simbolizuoja taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš „Egipto“, po kurio dovanojama Tora.
Taisyti galima tik žmogų, kuris perėjo „Egipto tremtį“. Kūrinio pradžia – nusidėjimas prie Pažinimo medžio ir sielos sudaužymas, po kurių prasideda taisymosi procesas.
Tad suprantama, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kur atsidūrėme po Pažinimo medžio sudužimo, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar turime surinkti draugėn. Ir tai atliekama turint tą egoistinį norą mėgautis, kuris kol kas viešpatauja tarp mūsų.
Taip prie sielos, kurią atkuriame, prijungiame vis labiau atsiskleidžiantį blogąjį pradą, t. y. visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė atitolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš Šviesos jėgą (anksčiau ji užpildė sielą, o dabar tapo jai priešiška), suvokiame Kūrėjo savybę ir ištaisyto kūrinio savybę.
Bet visa tai prasideda nuo esamos būsenos blogio įsisąmoninimo, nuo to, kad atskleidžiame tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, išsiaiškiname, kiek kiekvienas pasinėręs į patį save ir nėra pasirengęs iš to kapstytis. Tai pirmas, būtinas etapas pažįstant Kūrėją.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip kalbančius apie mūsų tarpusavio atitolimą ir susijungimą. Kai tolstame vieni nuo kitų, kyla piktos jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tada iškart galima kalbėti apie vienybę bei išsitaisymą, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, viską reikia matyti per tremties ir išsilaisvinimo, atitolimo ir suartėjimo prizmę, kaip kažką neištaisytą ir to kažko ištaisymą.
#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, atlikęs su manimi stebuklą“

 

Komentarų nėra

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPesachas žymi mūsų išėjimą iš egoizmo, iš žemiškos, materialios prigimties, iš mūsų „faraono“ valdžios. „Faraonas“ šimtu procentų valdo visą žmogų, išskyrus vieną mintį, vienintelį tašką širdyje, kuris mus sieja su Kūrėju.
Turime kreiptis į Kūrėją per šį tašką, kad ištrauktų mus iš „Faraono“ valdžios lyg už virvės galo.
Koronaviruso epidemija, namų karantinas, ekstremalios sąlygos, kurias šiandien patiria žmogus – tai laikotarpis prieš išeinant iš „Egipto“, kai ruošiamės išsilaisvinti iš „Egipto“ vergijos, iš mus atskiriančio noro mėgautis valdžios, į vienybę.
Kai pajaučiame vienybę, reiškia, kad išėjome iš „Egipto“ ir atkeliavome į „Izraelio žemę“, į norą, nukreiptą tiesiai į Kūrėją, Isra-el (Jašar-Kėl).
„Egiptas“ – dabartinė mūsų būsena, kai kiekvienas yra savo egoizmo viduje. Bet yra Izraelio žemė, noras, nukreiptas tiesiai į Kūrėją. Perėjimas iš Egipto į Izraelio žemę, iš vieno noro į kitą, vadinamas išėjimu iš Egipto, ir jį sudaro keletas veiksmų.
Tikėkimės, kad netrukus tai atliksime, o mūsų noras bus nukreiptas į Kūrėją indo viduje, kuris vadinamas siela. Taip nusipelnysime pamatyti, pajausti, gyventi kitame gyvenimo lygmenyje – aukščiausioje žemėje.
Kiekvienas iš mūsų nori išeiti iš Egipto, iš savo egoizmo, palikti seną požiūrį į gyvenimą, kuris verčia mąstyti ir rūpintis tik savimi. Juk tai mano prigimtis, su ja gimiau ir gyvenu. Bet bundantis taškas širdyje ragina mane atsisakyti egoizmo.
Pirmiausia noriu išeiti iš vieno pasaulio ir patekti į kitą vien tam, kad man būtų gera. Bet tada imu suprasti, kad perėjimas iš pasaulio į pasaulį, iš Egipto į Izraelio žemę – tai kilimas nuo vienos pakopos į kitą.
Egiptas reiškia rūpintis savimi, o Izraelis – rūpintis Kūrėju, teikti Jam malonumą. Ir tam, kad iš tikrųjų kreipčiausi į Kūrėją, o ne vėl išversčiau viską į savo pusę, Kūrėjas man duoda ženklą: jei galvoju apie kitus, vadinasi, siekiu Kūrėjo.
Kūrėjas sąmoningai sudaužė Savo sukurtą norą į daugybę dalių, parodydamas mums, kaip kiekvienas galvojame vien apie save. Bet jeigu noriu siekti Kūrėjo, turiu galvoti apie kitus, o per mintis apie juos, prieisiu prie minties apie Kūrėją.
Ir tada tapsime lygūs su Kūrėju, panašūs: Kūrėjas šimtu procentų galvoja apie mane, ir aš, galvoju apie Jį tam tikru nuošimčiu savo norų. Tiek atsiskleidžiu Kūrėjui ir jaučiu Jį, priartėju prie Jo, susijungiu, ir tarp mūsų atsiranda ryšys.
Priklausomai nuo ryšio su žmonija, su visuomene, nukreipiu save į Kūrėją ir jaučiu Jį. Tai yra visas išėjimo iš Egipto procesas. Šiame kelyje patiriame daugybę pokyčių, kontrolės punktų, apie kuriuos kalba Tora.
Kabalos metodikos esmė – nukreipti žmogų per visas šias stadijas, pradedant nuo jo pirminio, bazinio egoizmo ir baigiant visišku panašumu į Kūrėją, tai vadinama galutiniu išsitaisymu.
Šiuo keliu jau einame. Juk pradžioje visai nesupratome, kad esame valdomi egoizmo, savo noro mėgautis. Tačiau pamažu judėjome į priekį ir šiandien jau jaučiame, kad grupė – tai priemonė Kūrėjui pasiekti, o egoizmas, vadinamas Faraonu, valdo mus.
Turime pabėgti nuo jo (tai vadinama išėjimu iš Egipto): savo egoizmą paversti į davimą pasitelkę grąžinančią į Šaltinį Šviesą, Torą.
Kai noras iš gavimo virsta į davimą – tai reiškia, kad pereinu iš Egipto į Izraelio žemę. O pakeliui yra daugybė pokyčių, tarpinių stočių.
#262411

Iš 2020 m. kovo 31 d. rytinės pamokos ,,Pesach“ tema

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas iš Egipto XXI a.

Visas kūrinio dalis sujungti į vieną sistemą

Koronavirusas keičia tikrovę III dalis

Komentarų nėra

Pesachas (žydų Velykos)

Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Šventės

Pesach – tai perėjimas iš mūsų pasaulio jautimo (kiekvienas žmogus mūsų pasaulyje jį jaučia)  į aukštesniojo pasaulio jautimą. Tai atlikti gali tik kabalistas.
Pesachas kaip ir visos žydų šventės – kabalistinė šventė. Ji apie tai, kaip žmogus peršoka iš būsenos, kai negali susivienyti su kitais, į būsena, kai jo egoizmas leidžia susivienyti.
Kai žmogus išsiveržia iš egoizmo valdžios ir susijungia su artimais dvasia žmonėmis vadinama „Pesachu“.
Klausimas. Kas jam leidžia atlikti tokį šuolį?
Atsakymas. Noras. Juk nuo pat įėjimo į Egiptą iki buvimo Egipte pabaigos be perstojo vystosi didžiulis egoistinis noras, kuris neleidžia Izraelio tautai tarpusavyje susivienyti.
Izraelio tauta turi susivienyti, kad tarpusavio ryšyje atskleistų Kūrėją – davimo ir meilės savybę. Ir kai jis mato, jog neturi jokios galimybės to atlikti, jaučiasi esąs egiptietiškoje tamsoje. Štai dabar jis pasirengęs viskam, kad tik iš ten ištrūktų! Tai ir yra bėgimas, išsigelbėjimas iš Egipto.
Jeigu į visa tai žvelgtume iš žmogaus pozicijų, juk paprastai kabaloje kalbama būtent apie tai, kas vyksta su žmogumi, tai omenyje turima žmogaus savybė, kai jis pasiruošęs viskam, netgi šokti į jūrą, kad tik atsiplėštų nuo savo egoizmo ir pakiltų virš jo, pasiektų Kūrėjo savybę – meilę ir davimą.
Jis šoka į jūrą, o jūra priešais jį atsiveria. Jis ją praeina, atkerta save nuo ego ir taip tampa pasirengęs perdaryti jį į altruizmą (būnant virš egoizmo ir dirbant su juo). Tai ir yra išėjimas iš Egipto, kurį švenčiame per Pesachą.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Misija neįmanoma

Vienintelė, bet be galo sunki sąlyga

Pabėgimas nakties priedangoje

Komentarų nėra

Pesach – bendras ir galutinis

Kabala, Šventės

Pesach šventė reiškia „Pe-sach“  (peršokimas, pasirinkimas) – pasirinkimą tik tų egoizmo savybių, kurias galima ištaisyti ir panaudoti davimui, kitų labui.
Kai žmogus supranta, kad visame pasaulyje tik jo prigimtis yra blogis, žudantis jį ir kitus, jis prieina išvados, kad nori tik vieno – atsikratyti šio blogio.
Besistengdamas tai padaryti (studijuodamas kabalistinius tekstus, kurie tik apie tai ir kalba, grupėje, kuri siekia pakilti aukščiau blogio), jis pajunta, kad neturi jėgų pakilti aukščiau egoizmo.
Supratimas, kad būtina (išeiti iš egoizmo) ir neįmanoma (padaryti tai pačiam), pagimdo žmoguje vidinį riksmą, nukreiptą į Kūrėją – tą, kuris taip padarė, – ir išgelbėja nuo egoizmo!
Lai išgelbėjimas pasiekia kiekvieną jo trokštantį per šią šventę!

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie Pesacho šventės ištakas

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Komentarų nėra

Apie Pesacho šventės ištakas

Kabala ir religija, Senovės Babilonas

Šiandien trečioji iš 7 ypatingų Pesacho šventės (žydų Velykų) dienų.
Per visas šias dienas verta turėti teisingą, nuolatinį ketinimą, nes tai ypatingas laikas.
Mes švenčiame ne religines apeigas ir tradicijas. Esame toli nuo tų veiksmų, kuriuos žmonės atlieka tik todėl, kad taip juos mokė vaikystėje arba, todėl, kad juos stumia egoistinis tikslas gauti atlygį šiame ar būsimame pasaulyje.
Studijuojantys kabalą žmonės pirmiausia trokšta atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, dvasinius veiksmus, o jau po to matydami jų pasekmes, šakas, būna pasiruošę gerbti ir atlikti žemiškas apeigas su tokiu pat ketinimu kaip ir dvasinius veiksmus.
Abraomas ir jo mokiniai pirmieji suvokė šaknų ir šakų ryšį. O iki to Abraomas gamino stabus ir buvo šventiku Senovės Babilone.
Bet atskleidęs dvasinį pasaulį ir jo pasekmes materialiame pasaulyje, atradęs, kad iš dvasinio pasaulio į mūsų materialųjį pasaulį nusileidžia jį išjudinančios jėgos, jis sukūrė šakų kalbą – aprašė mūsų pasaulio, šakų kalba Aukštesnįjį pasaulį, šaknis.
Tuomet jis atskleidė visą tikrovę – materialią ir dvasinę – kaip vieną visumą. Todėl ir dvasiniai, ir žemiški veiksmai jam susijungė į vieną, ir to jis mokė savo mokinius.
Apie tai pasakyta, kad protėviai (pirmieji kabalistai) laikėsi visų Toros priesakų dar iki jos gavimo ant Sinajaus kalno.
Juk jie atskleidė ją suvokę dvasinį pasaulį, dvasinius veiksmus. Todėl jie atlikdavo tuos pačius veiksmus ir mūsų pasaulyje, nes visą tikrovę jautė kaip vieną visumą.

Iš 2010-03-29 d. pasiruošimo pamokai pagal knygą „Šamati“

Komentarų nėra

Kur išsigelbėjimas nuo koronaviruso?

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKaip išeiname iš egoizmo? Išeiname iš savo noro mėgautis ir siekiame būti mūsų tarpusavio ryšio viduje. Todėl kiekvienas jau nekreipia dėmesio į save, o tik į tai, kas yra tarp mūsų. O tarp mūsų ir yra dvasinė erdvė, juk ji ne manyje.
Aš – tai mano egoizmas, o už jo ribų – davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, vieta, vadinama aukštesniuoju pasauliu. Ten yra mūsų gyvenimo tikslas, kūrinijos tikslas, į kurį turime ateiti.
Kiek kaskart pakylame virš savo egoizmo, virš savo „aš“ ir žengiame žingsnį iš savęs artimo link, tiek imame jausti dvasinį pasaulį, aukštesniąją jėgą, tikrovę, esančią už mūsų, už ego ribų. Taip turime galimybę atitolti nuo koronaviruso. Šis virusas išstumia mus iš mūsų egoizmo, versdamas išeiti iš savojo „aš“ į išorę.
Tai efektyviausias, tinkamiausias vaistas. Išėjimas iš egoizmo yra visų problemų sprendimas, o virusas atsiųstas tam, kad išgydytų egoizmą. Jis rodo mums, kad reikia pakilti virš savo egoizmo, virš savojo „aš“ ir susijungti su kitais. Taip randame veiksmingą vaistą, tinkamai ištaisome savo būseną.
Turiu pabėgti nuo savęs, egoisto, į erdvę tarp mūsų, ten, kur yra dvasinis pasaulis, Kūrėjas, bet nesuprantu, kas yra „tarp mūsų“, nes tai tokia sritis, kurios egzistuojančios dar net nejaučiu. Tačiau turime siekti ryšio ir tada pajausime, kad virš šitos mano ir tavo egoizmo jungties yra aukštesnis pasaulis, kitas matavimas, kuris viena pakopa aukščiau už mus.
Ten rasime „Izraelio žemę“ („žemė“ reiškia „norą“, o „Israel“ reiškia „tiesiai į Kūrėją“, jašar kėl), ten įstengsime siekti Kūrėjo, Jį jausti, ten Jis yra. Tenai yra ateities pasaulis, mūsų dvasinis, amžinas gyvenimas – viskas yra tik ten, ryšyje tarp mūsų.
Todėl meilė artimam kaip pačiam sau yra pagrindinis visų ištaisymų, kur yra Kūrėjas, dėsnis.
Ryšys su draugais man tampa vis svarbesnis už mane patį. Ir kuo svarbesnis draugas, tuo labiau einu pirmyn ir tuo labiau tolstu nuo šio pasaulio – kol dvasinis pasaulis man tampa svarbesnis, kitaip tariant, davimas, meilė artimui, mūsų vienybė tampa svarbesni nei aš pats.
Tai reiškia, kad pralaužiu sieną tarp „Egipto“ ir „Izraelio“, pereidamas Raudonąją jūrą (heb. k. yam suf – baigtinė jūra – vert. past.), per galutinę sienos liniją, po kurios nebegrįžtama atgal. Juk iki to dar yra pavojus, kad galiu sugrįžti į „Egiptą“.
#262474

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos, tema „Pesachas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas: kiaurai visas galaktikas

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Mintys apie koronavirusą VI d.

Komentarų nėra

Į senąjį pasaulį negrįšime

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKoronavirusas padės žmonijai mąstyti apie savo ateitį, o ne apie tai, ką nusipirkti ir kaip pasilinksminti. Virusas jau atliko savo darbą ir apvalė mūsų mintis. Dabar turime tik suprasti, kur einame. Šiandien nereikia niekam aiškinti, kad mūsų gyvenimas nieko vertas – virusas tai paaiškino. Tačiau lieka klausimas: į ką šis gyvenimas turi būti nukreiptas?
Sukurti grupę, dvasinį parcufą – tas pat, kaip pastatyti Šventovę, Kūrėjo namus, kuriuose galės įsikurti davimo savybė, sujungianti mus meilės jėga, t. y. aukštesnioji jėga.
Bet pastebiu, kad vakar siekiau tokio požiūrio, o šiandien jau pabundu ryte be jokio noro. Turiu susitikimą su draugais, bet nenoriu su jais matytis. Ir ką daryti?
Dėl tokių būsenų ir yra pasakyta, kad kiekvieną dieną reikia statyti Šventovę iš naujo. Ir tai, kad ji dingsta, yra tobulėjimo ženklas. Jei visi vakarykščiai pasiekimai dingsta, kaip vanduo smėlyje, reikia vėl viską pradėti iš naujo. Ir tada vėl statome dešimtuką, Šventovę, kad įjungtume į Ją kuo daugiau, visą pasaulį, kur visi puoselėja abipusį davimą ir meilę. Šioje Šventovėje įsivyraus meilės ir davimo jėga, kuri vadinama Kūrėju, ir pripildys visus norus, sujungtus meile.
Nemanykite, kad naujas pasaulis nuo mūsų yra toli. Kas galėjo pagalvoti, kad ateis virusas ir apvers visą mūsų gyvenimą? Didžiuliai fabrikai, bankai, korporacijos, milijardai dolerių, armija – viskas, ką žmonija kūrė tūkstantmečiais, dingsta. Nieko neliks. Jie negalės toliau veikti po to, kai virusas išnyks. Virusas pakeis visą mūsų gyvenimą, nutrindamas viską, kas sena.
Taip virusas atlaisvina žmonijai vietą, kurią turime pripildyti meile ir rūpesčiu vieni kitiems, tarp mūsų atsiskleidžiančios davimo jėgos suvokimu. Tegul mums atrodo, kad šis uždavinys ne mūsų jėgoms, bet tikrai tai galime atlikti: iš mūsų reikalaujama padaryti tik nedidelį plyšį sulig adatos ausele, ir Kūrėjas atvers mums naujojo pasaulio vartus.
Pamažu pajausime, kad visas pasaulis jungiasi dešimtuko viduje. Kuo daugiau stengsimės paveikti pasaulį iš dešimtuko, tuo daugiau visos jėgos koncentruosis dešimtuke. Galiausiai, dešimtukas apims visą tikrovę, įskaitant Kūrėją.
Visų pirma, patariu pamiršti viską, kas buvo. Finansines krizes ir kitas problemas – visa tai jau praeityje, ten negrįšime. Turime suprasti, kad senasis pasaulis jau nebeatsigaus! O koks bus naujasis? Toks, kokį sukursime.
Todėl reikia nustoti raudoti dėl praeities, nes senasis pasaulis gamtoje jau neegzistuoja. Nėra tokių sistemų, kurios leistų mums grįžti į prieškrizinę būseną ir funkcionuoti kaip anksčiau. O jeigu kokios nors iš šių sistemų dar liko, tai mums reikia nuo jų išsilaivinti, išvalyti vietą.
Pasaulis bus absoliučiai naujas, neduok, dieve, jam išlaikyti seną formą. Juk jis buvo ties visišku žlugimu, ant pasaulinio karo, ekologinių katastrofų slenksčio. Tai kam jo gailėti? Reikia kurti naująjį pasaulį! Bet kuriuo atveju jis bus sukurtas, bet geriau, kad jis būtų sukurtas su mūsų noru, kad panorėtume šio kūrimo ir jam padėtume. Tai vadinama „paversti savo norą tokiu, kaip Kūrėjo“. Mums reikia tai atlikti ir tuomet mums pasiseks. O jeigu ne, tai vėl imsimės blogų įpročių ir kartosime tas pačias klaidas?
Mūsų pasaulyje sukūrėme sistemą, per kurią patys save supainiojome. Sistema reikalavo iš mūsų skraidyti iš vieno pasaulio galo į kitą, nepertraukiamai dirbti, o vaikus leisti į įvairius būrelius, kad nekentėtų, jog tėvų nėra namuose. Sukūrėme sistemą, kuri mus apgaudinėjo sudarydama iliuziją, kad neva gyvename. Tapome šios sistemos vergais: ją paleidome, tačiau ji visiškai mus įsuko. Nejau neužteks?
Senoji sistema toliau nebegalėjo veikti. Pasižiūrėkite, kas nutiko su „vieninga Europa“, kaip baisiai ji klydo, įsileisdama svetimus žmones. Ir kiek dar pavyzdžių: ginčų tarp liberalų ir konservatorių draskoma Amerika, priešėmis tapusios Rusija ir Ukraina, Izraelio-arabų konfliktas – tik pažiūrėkite, kur įsivėlėme!
Turime pagalvoti apie naująjį pasaulį. Virusas suteikia tokią galimybę, bet privalome jam padėti. Nevalia svajoti apie sugrįžimą į buvusį pasaulį – tik pirmyn, į naują. O naujasis pasaulis turi būti davimo, meilės, abipusio dalyvavimo pasaulis! Labai tikiuosi, kad virusas nepraeis be pėdsakų, kad atves mus į geresnį pasaulį. Tačiau tai įmanoma tik su sąlyga, kad to norėsime ir prašysime, kad tai įvyktų.
Mūsų malda itin svarbi, juk išskyrus mus, Bnei Baruch grupę, nėra kam kreiptis į Kūrėją su prašymu sustiprinti davimo jėgas. Tai būtent „Pesacho būsena“, kai „Izraelio sūnūs dejavo nuo šio darbo ir šaukėsi Kūrėjo“. Tikėsimės, kad taip ir nutiks.

#261895

Iš 2020 m. kovo 19 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas keičia tikrovę II d.

Ties raudona linija

Komentarų nėra

Pergalė prieš žmoniją

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKoronavirusas užmušė mūsų egoistinį pradą, padarydamas mus daug artimesniais vieni kitiems. Jis įvarė mus į tokią pačią būseną: visi sėdi namuose, be darbo ir nežino, kas nutiks rytoj ir ką atneš šiandiena.
Visa žmonija, visas Žemes rutulys, milijardai žmonių yra vienoje situacijoje dabarties ir ateities atžvilgiu.
Koronavirusas sujungia mus visus į vieną bendruomenę, į vieną sistemą. Tai ne šiaip virusas, tai ypatinga dvasia, įsiskverbianti į protą ir jausmus, verdanti iš mūsų vieną košę. Staiga pradedame suprasti ir jausti vieni kitus, savo artumą. Mums lengva įsivaizduoti bet kokią būseną, kurioje atsidūrė kiti.
Pažvelkite, ką šis virusas atliko, kaip sumaniai jis veikia. Vienu mostu, per kelias savaites, iš mūsų sukūrė naują žmoniją. Be abejo, vis dar tikimės sugrįžti prie seno pasaulio, manydami, kad epidemija pasibaigs jei ne šiandien, tai ryt.
Bet tikėtina, kad karantinas truks dar keletą mėnesių, ir kai jį paliksime, pastebėsime, kad patekome į naują pasaulį, į naują žmoniją, tarp naujų žmonių, turinčių kitokį mentalitetą, kitokį suvokimą ir požiūrį. Viskas bus nauja.
Šis virusas praskalaus mus, išvalys iš mūsų galvos visas kvailystes, grąžins į šeimas. Jis išmokys mus likti namuose, užuot skubėjus iš vietos į vietą. Priprasime prie naujo gyvenimo. Reikia padėkoti virusui už tokį darbą.
Žinoma, matome, kad koronavirusas neša mirtį ir kančią. Tačiau visos žmonijos mastu jis atlieka visuomenėje tokius naudingus pokyčius, kurie anksčiau atrodė galimi tik baisių smūgių ir karų sąskaita. Kai galų gale apibendrinsime viruso mūsų gyvenime įneštus pokyčius, suprasime, kad tai pasiuntinys iš aukščiau.
Pirmą kartą istorijoje mažytis virusas atlieka tokius pokyčius vienu metu aplink visą Žemės rutulį, visoje žmonijoje. Ir tai greta viso mūsų šiuolaikinio išsivystymo, globalaus ryšio, supratimo, žinių. Tik pažiūrėkite, kaip jis su mumis susitvarkė. Akimirksniu visi pasidavė ir sutiko su jo sąlygomis. Ar gamtoje yra kokia nors kita jėga, galinti atlikti tokius veiksmus?
#262529

2020 m. balandžio 1 d. iš rytinės pamokos apie Pesachą

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas – dingstis susivienyti aplink vieną problemą

Senasis pasaulis mirė, tegyvuoja naujasis pasaulis!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai