Klausimas: Kabalistinis terminas „lišma“ yra išverstas „dėl Kūrėjo“. Kas čia turime omenyje?
Atsakymas: Kad visi kūriniai, turintys egoistinį norą „dėl savęs“, turi išsitaisyti, pasikeisti, tarsi išsinerti iš kailio, kad viską darytų ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo ar kitų, kas, apskritai, yra tas pats.
Taip ir pasakyta išminčių: „Nuo meilės sau – prie meilės draugams ir paskui – prie meilės Kūrėjui“. Kitaip tariant, tai yra tapatu, tik meilė Kūrėjui suprantama, kaip visuotinė meilė, nepaisant įvairiausių skirtumų tarp visų. Iki tol tiesiog praktikuojame meilę draugams.
Klausimas: Kitaip tariant, ir gauti, ir duoti aš turiu ne dėl savęs, o dėl kitų ar Kūrėjo. Kodėl?
Atsakymas: Todėl, kad tokiu atveju tavo norai tampa beribiai, ir tu pradedi juose jausti tai, ką jaučia Kūrėjas: amžinybę ir tobulumą. Tarsi tu turi duoti, o iš tikrųjų – gauni.
Klausimas: Čia kaip viename organizme, kur kiekvienas organas gauna tai, ko jam reikia, o visa kita atiduoda, ir dėl to organizme yra palaikoma gyvybė, ir visi iš to gauna naudos. Ir kabala aiškina, kad tokią būseną visi turime pasiekti?
Atsakymas: Mes turime pasiekti tobuliausią, geriausią, didžiausią pripildymą, žinojimą. Todėl „kabala“ iš hebrajų kalbos verčiamas kaip „gavimo mokslas“. Šis gavimas gali būti beribis, begalinis, tik jei jis veikia kartu su kitais.
Klausimas: Vadinasi, tokio tipo sąveika turi būti tarp visų žmonių?
Atsakymas: Taip. Ji ir leidžia gauti amžiną ir tobulą pripildymą.
Klausimas: Kas turi nutikti, kad tai įvyktų?
Atsakymas: Turime suvokti mūsų dabartinės būsenos blogį.
#265190

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Nematomas apdovanojimas

Yra pasakyta, kad „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“ – Šviesa yra absoliučioje ramybėje ir visada veika mus gėriu. Iš kitos pusės, kalbama: „Praris pabaisa ir išvems“, ir matome, kad ir kiek stengtumės – viskas pradingsta. Slenka mėnesiai, dirbame, stipriname  ketinimą, kiek leidžia mūsų jėgos, o negauname jokios naudos.
Tačiau negali būti, kad gamtoje būtų veiksmas, kuris neduotų jokio rezultato  –  nei gero, nei blogo. Žinoma, rezultatas visada yra ir niekur nedingsta. Tik atrodo, kad jis išnyksta: užsimiršta ankstesni veiksmai ir mintys, kiekvieną akimirką aš – tarsi naujas žmogus.
Kur gi visa tai saugoma? Mūsų nore, pačioje jo gilumoje! Jeigu atliekame kažkokį veiksmą su savo noru, ketinimu, pastangomis, su visa tikrove, kurią piešia mums šis noras, teisingas jis ar neteisingas, jis jau nedingsta.
Viską, ką daro bet kuris žmogus, kiekvienas kūrinijos elementas, bet kuri jos dalelė: negyvoji, augalinė, gyvūninė, žmogaus pagal savo lygį –  viskas praryjama į Malchut vidų, to pačio noro, kuris egzistuoja kūrinyje.
Jei žmogus siekia įgyti davimo jėgą, jo veiksmai tampa ypatingi. Netgi jei jis kol kas veikia dėl savęs (lo lišma), pamiršta apie tai, kad turi suteikti Kūrėjui džiaugsmo ir nežinia, kada jis to pasieks.
Visus žmogaus veiksmus (grupėje, mokslo atžvilgiu), kol kas visiškai egoistinius, praryja „blogoji jėga“ (klipa), t. y. jo egoistiniai troškimai, kuriuose jis tą akimirką veikė. Jo norai ir mintys buvo nukreiptos savo naudai ir veiksmas išėjo egoistinis, tačiau viskas išlieka, niekas nedingsta. Juk vis tik žmogus stengėsi toje būsenoje, kuri jam buvo suteikta, todėl turi palaipsniui augti.
Kai jis pasiekia etapą, kuriame visų pastangų suma, jo stengimasis ir grupė, kurią jis susiorganizavo, duoda rezultatą – tuomet visos jo sankaupos, kurios saugomos bloguose noruose, netgi be jo žinios, staiga išryškėja ir išplaukia ištaisytų norų pavidalu. Tada jis gauna juos ir su jais juda pirmyn.
Taip vyksta visą laiką, ir tai labai svarbus principas. Turime suprasti, kad kiekvienas veiksmas, net ir egoistinis, yra naudingas. Visi mūsų veiksmai, atlikti per daugelį mėnesių, galiausiai susikaupia, kad staiga atsiskleistų.
O kai žmogui kartais pasiseka kažkiek daugiau siekti davimo, netgi dar „lo lišma“, bet jau arčiau „lišma“, jis visada pradeda geriau suprasti bei jausti praeitį ir suvokia, ką jis praėjo, kas su juo nutiko.

Iš 2011 m. liepos 19 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visus nusikaltimus uždengs meilė

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Kaip mokomasi skraidyti

„Lo lišma“ reiškia, kad aš pats žinau, kad dar neišsiugdžiau davimo savybės, kad vis dar esu apimtas egoizmo. Aš iš visų jėgų stengiuosi išsiugdyti davimo savybę, „lišma“, bet kol kas to nesugebu ir esu priverstas  taip elgtis iš asmeninių interesų.
Tas skirtumas, kurį aš matau tarp mano realios ir norimos būsenos, ir vadinasi mano „lo lišma“.
Tarkime, tu duodi man voką, grąžindamas tūkstančio dolerių skolą.
Jeigu aš imu voką, net nepatikrinęs, kas viduje – tai vadinasi „žemiau žinojimo“. Tai yra,  aš tikiu tavo žodžiu ir nesiremiu savo protu.
Jeigu aš patikrinu voką, pamatau jame lygiai tūkstantį dolerių ir priimu skolą – tai vadinasi „viduje žinojimo“.
Jeigu aš atplėšiu voką, perskaičiuoju ir matau, kad tam tikros sumos trūksta, bet priimu tai kaip visišką skolos grąžinimą – mano tikėjimas yra aukščiau žinojimo.

Iš 2011m. birželio mėn. 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Veiksmas ir ketinimas

Kad Šviesa iš mūsų nepranyktų…

Visi straipsniai iš knygos „Šamati“ skirti nustatyti teisingą mano santykį su savimi (su savo vidinėmis galimybėmis, gabumais, jėgomis, savybėmis) ir su tuo, kas ne manyje (su žmonėmis, visuomene, grupe, mokytoju, Kūrėju, gamta), kad suprasčiau, kaip keičiuosi, kieno sąskaita, kokiu būdu turiu veikti, kad atvesčiau save į tobulą būseną.
Bėda ta, kad mes, viena vertus, nieko patys negalime padaryti, juk viso labo esame noras – noras prisipildyti, noras mėgautis.
Kita vertus, jei nieko negalime padaryti patys ir esame tiktai vienas noras, kuris sukurtas kaip priešingas Kūrėjui, Šviesai, kaip galime prašyti pakeisti save, prašyti pasikeisti, reikalauti, veikti savarankiškai arba per kitas sistemas?
Kitaip tariant, esame dvilypėje padėtyje. Viena vertus – aš pats nieko negaliu atlikti, kita vertus – turiu pasiekti tokią būseną, kai mano prašymas, mano noras sukels tokį poveikį man, kurio padedamas pasikeisiu.
Štai šis taškas mums yra labai sudėtingas, nes žmogus kaip tik ir nesupranta savo teisingos sąveikos su jį sukūrusia Aukštesniąja jėga.
Kitaip tariant, aš turiu pasiekti tokią būseną, kurioje jaučiu visišką savo negalėjimą išsitaisyti, pripažįstu ir suprantu, kad mano pokytis gali įvykti, tik veikiant išorinei jėgai.
Kita vertus, ši išorinė jėga, kurios nėra manyje, yra pastovi, aš niekaip negaliu jos paveikti. Ji absoliuti. Aš galiu veikti ne ją, o save, pasiduodamas jos poveikiui būtent savo prašymu.
Mano prašymas ir yra mano veiksmas, kai keičiu savo požiūrį į šią Aukštesniąją jėgą ir tokiu būdu keičiu jos poveikį man, ir Ji ištaiso mane. Taigi praktiškai darbas vyksta žmoguje ir priklauso nuo jo noro, nuo jo ketinimo, jėgos, krypties. Be to, jis yra absoliučiame, tobulame, nekintamame lauke. Tačiau darbą atlieka būtent šis laukas, kai jį veikia. O žmogus paveda save šio lauko poveikiui.
Žvelgiant iš noro išsitaisyti pusės, žmogus – tai aktyvus elementas. O žvelgiant iš paties žmogaus išsitaisymo taško, jis yra pasyvus – ištaiso jį Šviesa, kurios jame nėra, kuri jį supa ir yra nekintanti.
Kalbėti apie šią būseną galima daug, tačiau ji turi palaipsniui susiformuoti mumyse kaip apibrėžta, tiksli, vidinė mano ir Šviesos, Kūrėjo būsena.
Baal Sulamo straipsnis „Lišma – tai žadinimas iš aukščiau, ir kam reikalingas žadinimas iš apačios” yra vienas iš tų, kuriame kalbama apie teisingą žmogaus santykį su Kūrėju, su Aukštesniąja jėga. Kai kalbama apie žmogų, omenyje turimas mūsų noras – kokiu būdu jis gali pasikeisti, jeigu teisingai pasiduosime Šviesos poveikiui.
Davimo savybė, kurią galime įgyti ir prie kurios palaipsniui artėjame, veikiant Šviesai, vadinama „lišma“ – „dėl Jo“. O priešinga jai savybė vadinama „lo lišma“ – „ne dėl Jo“, tai yra dėl savęs.
Norai mumyse kyla nepriklausomai nuo mūsų, jų nekontroliuojame, o kontroliuojame tiktai ketinimą – ko norime kiekvieną laiko akimirką, į ką veržiamės.

Iš 2011 m. birželio 15 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Kuo skiriasi kūdikio, vaiko, paauglio ir suaugusio žmogaus supratimas? Juk jie gyvena tame pačiame pasaulyje ir jį mato tokį, kaip ir mes su jumis. Tačiau tai, kiek kiekvienas iš jų atskleidžia pasaulį, priklauso nuo jų pačių vystymosi – lygiai tiek jie gali savarankiškai veikti šiame pasaulyje. Kiek jie išsivysto, toks ir pasaulis jiems atsiveria.
Sakykim, iki kokių dešimties metų vaikas laikomas mažu ir tik pagal savo pojūčius ir supratimą įneša atitinkamą indėlį. Skirtumus tarp vaikų ir suaugusių supratimo „padengia“ aplinka, be to, abiem šio žodžio prasmėmis: ir paslėpdama nuo vaiko tokius dalykus, kurių jis kol kas negali teisingai suprasti, ir kompensuodama tai, ko jis pats nesugeba padaryti. Taigi vaikas iš pasaulio gauna viską, ko pats kol kas dar negali „uždirbti“. Lygiai taip pat vyksta su mumis dvasiniame darbe. Mes stovime priešais Kūrėją, Aukščiausiąją Šviesą, kuri yra absoliučioje ramybėje ir be kurios nieko daugiau nėra. Tačiau kol kas yra egzistuoja dengianti Šviesą paslėptis, kurios negalime atskleisti, tai ji užpildo visus mūsų darbo trūkumus.
O kada gi jau galime sakyti, jog žmogus yra „lo lišma“ (dėl savęs) būsenos, iš kurios ateinama į „lišma“ – dėl davimo? Tiktai tuomet, kai jis jaučia, kad neabejotinai esąs priešais Kūrėją, tačiau juos skiria tik tam tikras realybės vaizdas. Pastarasis yra piešiamas jo savybių, pojūčių – tai įsivaizduojamas pasaulis, žmogui atrodantis kaip realus: draugai, grupė, visa aplinkui – tai, kas kol kas skiria žmogų nuo paprastos Aukščiausiosios Šviesos, t. y. davimo ir absoliučios meilės savybės.
Juk kol kas jis neturi tokių savybių, bet sprendžia ir elgiasi atitinkamai pagal savo išsivystymo laipsnį. Tačiau jau turi pojūtį ir teisingą supratimą,  kad „stovi“ priešais Kūrėją, kad yra atskirtas nuo Jo šio pasaulio vaizdu, per kurį ir „dirba“ su Kūrėju. Šis realybės vaizdas, iš esmės, susideda iš visų neištaisytų žmogaus savybių, kurios lyg „plaukai“ slepia ir saugo (kompensuoja).
Juk jeigu jam prieš akis būtų viskas atskleista, jis, žinoma, negalėtų rasti teisingo santykio su Kūrėju.
Taip turėtume vertinti savo būseną. Tik iš tokios „lo lišma” būsenos, kuomet esame įsitikinę, jog yra „lišma” (davimas), nors dar nesame ten, galime palaipsniui ateiti į „lišma”, jeigu nuolatos, atkakliai stengiamės atskleisti Kūrėją ir visus įvykius vertiname kaip galimybę, duotą iš aukščiau, idant ištaisytume savąją „lo lišma“ būseną ir pasiektume „lišma“.

Iš 2011 m. birželio 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Už paprastumo paslėpta išmintis

Iš ko susidaro Kūrėjo vaizdas

Kaip paklusnus molis meistro rankose

Paprastai darome labai paplitusią klaidą, galvodami, kad mums reikia atskleisti patį Kūrėją. Mes laukiame: „Na, kada gi Jis atsiskleis?!“ – tartum svarbiausia, kad Jis pasirodytų.
Tačiau šito niekada nebus. Atsirasti turi apribojimas, mūsų noras paslėpti Jį nuo savo ketinimų mėgautis, nuo savo supratimo, kad turėtume galimybę dirbti su Juo tik su sąlyga, kad taip suteikiame Jam malonumą.
Tada mūsų indu tampa paslėptis – tikrasis davimo siekis, kuris vadinasi lišma. O šioje paslėptyje galėsime suvokti Duodančiojo pavidalą ir suprasti, kas gi tas davimas. Kadangi veržiamės tik davimo link ir neturime jokio kito įsivilkusio į mūsų norus malonumo, tai imsime suprasti, kas yra dvasingumas.
Kiekvienas norėtų atskleisti Kūrėją „tremtyje“. Tačiau kalbama apie tai, kad būnant tremtyje reikia kaip tik prašyti Jo paslėpties – ir patiems saugoti šią paslėptį, aukštinti ją. Visos pakilimo pakopos skiriasi viena nuo kitos tuo, kiek norime save išlaikyti, slėpdami save nuo atskleidimo ir atskleisdami save tik davimui.
Šiame santykyje su aukštesniąja pakopa, mūsų nore Jį paslėpti, kuriame Jo pavidalą. Dėl paslėpties gimstantis mumyse Kūrėjo didingumas leidžia mums Jį vertinti ir pajausti Jo formą. Kitaip tariant, Kūrėjo forma nustatoma formos svarba, kurią sugebame Jam suteikti.
Šį aiškinimą labai nelengva suprasti, tačiau jis jau tiesiogiai paliečia kūrinio ir Kūrėjo santykius dvasiniame pasaulyje…

Iš 2011 m. liepos  21 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Aš – Kūrėjo veiksmas

Kūrėjas – kūrinio viduje

Itin svarbus dvasinio darbo principas − kad jis vyksta prieš mūsų norą, ne taip, kaip egoistinis darbas šiame pasaulyje.
Juk kai esu verčiamas dirbti mūsų pasaulyje, pirmiausiai kruopščiai pasveriu, ar verta tai daryti.
Arba man ši veikla patinka, ir tada tai jau vadinama ne darbu, o nuotykiu, kelione, kai mėgaujuosi pačiu procesu. Arba tai kažkoks sunkus užsiėmimas, tačiau mėgaujuosi jo rezultatu – užmokesčiu, apdovanojimu.
Visada privalau matyti darbo teikiamą naudą, dėl kurios ir dirbu, ir kuri suprantama mano protui ir norams. Viskas priklauso tik nuo to, kaip vertinu laukiamą apdovanojimą, ir pagal tai rengiuosi įdėti savo jėgas.
Tačiau dvasiniame kelyje dirbame prieš savo norą – mūsų niekas nepalaiko. Todėl neturime jokios motyvacijos, „kuro“ veiksmams atlikti, kurie mums atrodo beprasmiški.
Suprantama, kad judame po truputį, nuo lo lišma (dėl savęs) eidami iki lišma (dėl davimo). Rambamas kalbėjo, kad „moterims, mažiems vaikams ir vergams“ – t. y. mums, kol kas esantiems tokiuose lygiuose, paslaptį (tikrąjį tikslą) atveria palaipsniui. Tai vadinama paslaptimis, nes žmogus dar negali įsivaizduoti, iš kur galėtų pasisemti energijos, motyvacijos darbui.
Tai neįmanoma lygiai taip pat, kaip kad negaliu skraidyti! Tai aukščiau mano prigimties! Todėl turime įveikti tokį ilgą vystymosi kelią, keisdami būseną po būsenos ir palaipsniui įgydami kažkokį naują supratimą, jausmą, ateinantį iš grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Tai nevyksta natūraliu, racionaliu būdu, atvirkščiai: kuo daugiau jėgų įdedu, tuo labiau tolstu  nuo tikslo – šitaip tai jaučiu! Ir tik išskirtinėmis, retomis akimirkomis man kartkarčiais staiga atsiveria, kad tik mano egoistiniam suvokimui atrodė, jog judu atgal, o žvelgiant iš norų duoti pozicijos, aš kaip tik judėjau į priekį. Taip einame pirmyn.

Iš 2011 m. balandžio 12 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano tikslas − panorėti

Svarbu kokybė

Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

Klausimas: Kaip prisiminti apie Kūrėją visą dieną? Kaip įtraukti Jį į kiekvieną akimirką?
Atsakymas: Mes esame Begalybės pasaulio Malchut, kuri visa pripildyta Šviesos. Tačiau vietoj amžinybės, tobulos būsenos matome ir jaučiame savo savybes, kurios mums piešia materialų pasaulį.
Tai štai, jeigu norime save nukreipti tikslo link, pajausti Begalybės pasaulį, mums reikalingas aplinkos laidavimas. Draugai turi suteikti mums jėgų, noro, atkaklumo, uolumo, padėti įsisąmoninti tikslo svarbą.
Mano tikslas juk vienas – įgyti teisingą norą, ir nieko daugiau. Tegu aš be perstojo rūpinsiuos, kaip duoti gerovę Kūrėjui, − kaip kad Jis duoda man.
Čia galima paprieštarauti: aš juk nežinau, ką Jis man duoda. Žiūrint į mano gyvenimą, kartais galima pasakyti, kad geriau jau nieko Jis man neduotų.
Teisingai. Žinoma, kiekvienas neigia pagal savo trūkumus. Todėl mano požiūrį į Kūrėją galima apibūdinti taip: aš noriu pasiekti tokią būseną, kai norėsiu Jam duoti.
O rezultato sulauksime veikiant Šviesai, dėl laikas nuo laiko dedamų pastangų. Šviesa liejasi vėl ir vėl – ir staiga tie žybsniai sukuria žmoguje norą.
Mes nežinome, kas yra lišma, pažadinimas iš aukščiau. Bet jam atėjus, žmogus gali pasakyti: „Dabar aš žinau, dabar aš suprantu“. Reikia it mažam vaikui dėti pastangas ir iš šių pastangų atsiras pojūtis. Ne anksčiau.

Iš 2011 m. liepos 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Svarbu kokybė

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Viskas priklauso nuo pastangų. Žmogus turi pasikliauti principu: „stengiausi ir radau“. Todėl Baal Sulamas „Įvado į Mokymą apie dešimt sfirų“ 17-tame punkte rašo, kad prieš pamoką turime sustiprinti tikėjimą, kaip pasakyta „Ištikimas Tas, kuriam dirbi, kad duotų tau atlygį už tavo darbus.“ Ir tas atlygis − perėjimas iš egoistinio ketinimo lo lišma į altruistinį ketinimą lišma.
Prieš pamoką ir mokantis žmogus privalo matyti save siekiantį šios permainos savyje. Čia ir slypi visos pastangos. Tame pačiame „Įvade“ Baal Sulamas aiškina, kad negalima apleisti nei pastangų kiekybės, nei kokybės.
Pradėdami mokytis mes gal ir norime pasikeisti pasitelkę mokymąsi ir jame esančią Šviesą, bet po to tai pamirštame ir nukrypstame, nededame pakankamai kokybiškų pastangų. Kiekybės galbūt ir pakanka, bet svarbiausia būtent kokybė: kaip stipriai man skauda – ar taip, kad negaliu palikti tikslo it visą laiką tik apie išgijimą galvojantis ligonis? Kad ir ką jis darytų, viskas skirta tik išgijimui.
Tokio poreikio vienas neįgysi. Tai įmanoma tik padedant aplinkai. Ji įpareigos žmogų tikslo svarba ir tik taip jis galės žengti pirmyn.
Susumavę visas mūsų turimas priemones, matome, kad ir grupė su savo tradicijomis, ir žmogus pats, ir Kūrėjas, ir mokytojas, ir pamokos, ir platinimas – visa tai reikalinga tam, kad suformuotų žmoguje stiprų permainų poreikį, o permainos vyksta mokantis. Tik šį tašką turime pasiekti, tik jis turi tapti visų mūsų pastangų rezultatu.
Tada per pamoką imsime iš tikrųjų reikalauti Šviesos ir nieko kito: nei žinių, nei išminties, nei pasižymėjimo kur nors – tik vidinių permainų. Ir šio reikalavimo galia bus tokia didelė, kad ji iš tikro sukels pokyčius.
Juk mes padedami Šviesos atskleidžiame savo blogąjį pradą. Ši Šviesa vadinama „mirties angelu“: viena vertus, ji parodo žmogui, jog dvasiškai jis miręs, kita vertus, paskui padeda numarinti jo egoistinį norą. Taip judame pirmyn.

Iš 2011 m. vasario 7 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdieninė pamoka visai dienai

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Kai taškas širdyje atveda mus į grupę, pradedame atlikinėti įvairiausius veiksmus, dar tiksliai nežinodami, kas, kaip ir dėl ko. Mumyse kol kas nėra ketinimo davimui (lišma) ir nėra jam poreikio.
Tai negyvasis realizacijos lygmuo: mes jau įžengėme į kažkokį procesą, bet kol kas savęs neskubiname į tikslą, dar to nesugebame. Mes vystomės kaip negyvoje gamtoje – aplinkos veikiami ir absoliučiai ją atitikdami, nepridėdami savo jėgų.
Šis ketinimo lo lišma periodas skirstomas į etapus. Kildamas iš dvasinės negyvosios gamtos pakopos žmogus ima suprasti, kad viskas turi būti ne taip: „Kur mano pasirinkimo laisvė? Kas bus su manimi?“ Jis žengia paprastus, racionalius, praktiškus žingsnius ir suvokia, kad gali įsilieti į ypatingą procesą, kuris jam leis per aukštesnę sistemą nustatyti savo vystymosi tempą ir formą.
Kaip? Žmogus tiki, kad mokymosi metu dėdamas pastangas pritrauks grąžinančią į Šaltinį Šviesą. Paskyręs gyvenimą dvasinio tikslo siekimui, jis dirba grupėje, mokosi, užsiima platinimu ir visa tai darydamas siekia įgyti davimo savybę, ketinimą lišma, meilę artimui.
Tegul kol kas tai netikras, dirbtinis noras, bet žmogus vis tiek šitaip prišaukia sau Šviesą. Ryšio sistema sudaryta tokiu būdu, kad netgi netikri šaukimai ir ketinimai vis dėlto skatina Šviesą veikti.

Iš 2011 m. vasario mėn. 7 d. pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Ten, kur trokšta širdis…

Nesiliaukite prašę!