Visur turi būti pusiausvyra
Komentaras: Sakote, kad yra trys sritys, privalančios harmoningai derėti: aš, visuomenė ir gamta. Koks ryšys tarp žmogaus, visuomenės ir gamtos?
Atsakymas: Kabalos mokslo požiūriu, visuose lygmenyse, įtraukiant ir mūsų pasaulį, turi būti visų veiksnių pusiausvyra. Gamtoje nėra nieko kenksmingo ir naudingo, pliusas ir minusas turi būti savo vietose ir visą laiką vienas kitą atsverti. Pavyzdžiui, negalime išnaikinti vilkų, nes sirgs avys.
Matome, kad gamtoje visa paremta dviejų priešybių sąveika. Todėl žmoguje ir jo santykyje su supančiu pasauliu, gamta, ir pačioje gamtoje, ir visuomenėje turi būti pusiausvyra. Jos reikia mokytis.
Kabalos mokslas aiškina, kaip tai atlikti. Tai nelengva. Visų pirma žmogus turi bent jau pradėti kurti savyje pusiausvyros platformą, kurioje bus subalansuotos geros ir blogos priešybės. Jis neturi nieko savyje naikinti, tik palaikyti pusiausvyrą.
Tai visai kitoks požiūris, kai nėra kalėjimų, viską lemia ugdymas, grįstas tuo, kad nėra nei gėrio, nei blogio, yra tik netinkamas visų veiksnių santykis.
Jei imsime taip nuteikti save viduje ir išorėje, pasieksime būseną, kai pasaulis iš tiesų taps patogus, malonus, saugus ir sveikas.
Klausimas: Pirmas pusiausvyros etapas – tai egoistinės prigimties studijavimas?
Atsakymas: Taip, nes žmogus yra pagrindas. Kabalos mokslas ir daugelis kitų teorijų teigia, kad žmogus veikia supantį pasaulį, iš jo sklinda tam tikra iradiacija, o visas pasaulis – tai žmonių vidinės būsenos pasekmė.
Bus daugiau…

#253638

Iš 2018 m. gruodžio 27 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir sveikata, I d.

Kūno sveikata – sielos pusiausvyra

Siekti pusiausvyros

Svarbiausia visuomet siekti vienybės, ją išlaikyti. Iš viršaus mus išskiria, o mes vėl susijungiame. Taip dirbame drauge su Kūrėju: Jis mus išskiria – mes susijungiame, Jis vėl išskiria – mes vėl susijungiame.
Ir šiame abipusiame darbe turime įsisąmoninti savo ryšį su Kūrėju. O paskui per tuos atsijungimus (ką Jis mumyse atlieka), ir mūsų tarpusavio vienybėje, per kurią susisiekiame su Juo, imsime atpažinti Jo kalbą, tarsi Morzės abėcėlė: taškas, brūkšnelis, pyp pyyyp…
Kūrėjas pats išskirs, o mes prašome Jo suvienyti. Tačiau per visus šiuos veiksmus imame jausti Kūrėją ir suprantame, ką Jis nori mums pasakyti, kaip užkoduoja radiogramą: pyp-pyyyyp-py-py-py-pyyyyp…
Jaučiame kaip per Šviesos įėjimą ir išėjimą iš mūsų kli Kūrėjas kalbasi su mumis, aiškindamas, kokias pažangesnes formas turime pasiekti, kad suartėtume su Juo. Kūrėjas moko mus, kaip priartėti prie Jo vis arčiau.

#275199

Iš 2020 m. gruodžio 9 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis Kūrėjo kalbos

Adapteris tarp mūsų ir Kūrėjo

Iššifruoti Kūrėjo kalbą

Jaučiame, kaip tarp mūsų dešimtuke atsiskleidžia egoistinio noro gelmė (avijut). Tai tik nedidelė dalis to atstūmimo, neapykantos, atitolimo, kuris iš tikrųjų egzistuoja tarp mūsų.
Mums atskleidžia tik nedidelę tos neapykantos dalį, kurią įstengsime įveikti. Kuo tolimesni jaučiamės vieni nuo kitų ir kuo labiau tuomet suartėjame, susijungiame į vieną širdį, tuo didelis bus mūsų dvasinis kli.
Mūsų nutolimas – tai mūsų Jėsod, parcufo pagrindas. O susijungimas kokiuose nors noruose nepaisant priešinimosi – tai vidinė parcufo dalis, kur galime kartu dirbti, kad gautume su ketinimu duoti Kūrėjui. Taip statome dvasinio parcufo galvą ir kūną.
Viskas grindžiama tuo, kad yra didžiulis mus skiriantis noras mėgautis, didelė neapykanta, kaip tarp mokytojo Šimono mokinių, kai kasdien neapykanta vis labiau liepsnojo. Tačiau jie ją įveikė ir susijungė virš jos, ir taip statė parcufo kūną ir kreipimąsi į Kūrėją, t.y. galvą.
Taip jie praktiškai ėmė atskleisti Kūrėjo savybes, statė savo dvasinį parcufą ir kilo dvasinėmis pakopomis.
Ant kiekvienos pakopos atskyrimas ir neapykanta auga, bet drauge auga vienybė, meilė bei panašumas į Kūrėją, į bendrą meilės jėgą. Taip kylame, kol išsitaisome iki tobolos, absoliučios meilės pakopos.

#274813

Iš 2020 m. gruodžio 1 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Absoliuti meilė

Tikroji meilė

Siekiant meilės

Jeigu keletas draugų dešimtuke jaučia pakilimą, o kiti sunkumą ir kritimą – tai tarsi besisukantis ratas: viena dalis kyla, o kita leidžiasi, tačiau ratas juda pirmyn. Ir tuomet, jei keliame bendrą maldą, ji susidės iš dėkingumo, o kita dalis iš prašymo.
Vienas negali be kito, kaip dvi skirtingos monetos pusės. Todėl gerai, kad taip jaučiamės – tai ženklas, kad mūsų dešimtukas pilnas, tobulas, ir jame yra ir viena, ir kita.
Netgi pasiekus taisymosi pabaigą mūsų noras mėgautis nedingsta, nesikeičia. Keičiasi tik ketinimas virš jo. Tačiau, jei išnyktų noras mėgautis, nebūtų ir ketinimo duoti, o pats kūrinys pradingtų.
Todėl niekas nepranyksta, mums tereikia pakeisti savo ketinimą, pasiekti vis didesnę vienybę išsaugaunt visas mūsų savybes. Iš noro gelmės ir ekrano su atspindėta Šviesa, iš dviejų šių priešingų jėgų kuriamas bendras tobulas kli.

#274423

Iš 2020 m. lapkričio 23 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis darbas

Dešimtukas – bendra siela

Dešimties širdžių malda

Reikia siekti užtikrinti, kad mūsų kreipimasis į Kūrėją būtų kuo toliau nuo mūsų egoizmo, ir mes norėtume susivienyti centriniame taške tarp mūsų visų. Tai reiškia: aš anuliuoju save ir elgiuosi su visais vienodai, man nėra gerų ar blogų, artimų ar tolimų, visi yra absoliučiai lygūs.
Visą laiką rūpinuosi, kad negalvočiau apie savo naudą, apie savo jausmus, supratimą, užsipildymą ir daryčiau viską tik tam, kad sukurčiau kli, susivienijimą, vienybę – Kūrėjo atskleidimo, Jo didybės vietą.
Kūrėjas vadinamas „vieta“, ir mes turime galvoti apie tai, koks yra šios vietos ypatumas, savybė, sritis, kurią mes kuriame tarpusavy. Ir tada dėl šių savybių, šios vietos esmės, mes nusipelnome Kūrėjo atskleidimo. Šią vietą mes kuriame, patys save anuliuodami, stengdamiesi ją kurti kartu. Ir tada Kūrėjas tikrai turės vietą, kur jis galės atsiskleisti. Ši vieta jau egzistuoja, bet egoistine forma. Mes pakylame virš egoizmo ir leidžiame visiems būti šioje vietoje. Pasirodo, kad ši vieta yra virš mūsų egoizmo, aukščiau už žinias, ten mes sukuriame vietą, kurioje Kūrėjas galėtų atsiskleisti. Mes patys kuriame Kūrėją.
Jei sukursime tokią Kūrėjo atskleidimo vietą, tada iš tikrųjų paaiškės, kad „nėra nieko, išskyrus Jį“. Pakilę virš norų gauti malonumą ir norėdami susijungti virš jų, mes kuriame kažką naujo, ko anksčiau nebuvo. Apie tai sakoma: „Jūs mane sukūrėte“.
Iš to atsiranda teisingas problemos sprendimas šiame materialiame pasaulyje, kur vis labiau įsiliepsnoja konfliktai: kairieji prieš dešiniuosius, vienos partijos ir tendencijos prieš kitas. Šiam priešiškumui nėra pabaigos, ir neramumai gresia peraugti į pilietinį karą.
Turime suprasti, kad visi šie ginčai mūsų niekur nenuves, ir yra tik vienas sprendimas, kad kiekvienas nusileistų kitam ir pripažintų visų kitų nuomonių egzistavimo teisę. Kūrėjas neleis mums nei nepaisyti savo nuomonės, nei sunaikinti kitų. Egoizmas yra amžinas, ir tik virš jo galime sukurti vietą Kūrėjui atskleisti.
Todėl yra tik vienas visų konfliktų sprendimas tarp visų šalių. Jie vis labiau plis, kad paskatintų mus priimti šį unikalų sprendimą: galų gale visas nuodėmes padengs meilė – kiekvienas šiek tiek pasislinks ir suteiks vietos visiems kitiems.
Nesvarbu, ar jis kairysis, ar dešinysis, bet kuri neįprasta nuomonė turi teisę egzistuoti, nes tik esant teisingam ryšiui tarp jų, kai kiekvienas aukoja ką nors kito labui, mes kuriame apskritą ratą. Šiame rate yra vietos visiems, nes jis sukurtas abipusėmis nuolaidomis, siekiant kartu egzistuoti.
Todėl čia turėtų būti ne neapykanta dešiniesiems ar kairiesiems, o pripažinimas, kad bet kuriai tendencijai yra vietos, ir aš nekenčiu tik savo egoizmo, kuris nori anuliuoti visus kitus. Bet ir jo aš nekenčiu tik todėl, kad jis neleidžia man susivienyti su kitais, ir ne daugiau.
Juk virš egoizmo galiu užmegzti ryšį su kitais, jei šiek tiek jį sumažinsiu. Taip aš galiausiai sukuriu vietą, kuri bus vadinama „Kūrėju“. Kūrėjas atsivers, ir pasaulis gyvuos kaip Kūrėjo atskleidimo vieta.
Niekas neturėtų galvoti apie savo neapykantą kitiems ir jų anuliavimą, reikia kiekvienam suteikti vietos, kad mūsų abipusės nuolaidos galėtų sukurti vietą Kūrėjui atsiskleisti. O jei prieš mane nebus opozicinių nuomonių, kitų partijų, judėjimų, žmonių, oponentų, tada negalėsiu sukurti Kūrėjui vietos. Kūrėjas egzistuoja tik mūsų abipusių nuolaidų vietoje.
Todėl dar pamatysime, kaip auga neapykanta ir opozicija. Nereikia tikėtis, kad judėjimai nurims. Atvirkščiai, bus vis blogiau. Tačiau taikydami teisingą požiūrį, galime rodyti pavyzdį kitiems: visų pirma turime suteikti vietos kitam ir išmokyti jį suteikti vietos likusiems.
Taigi, subalansuosime savo santykių sistemą, subalansuosime priešingas jėgas ir išlaikysime vietą, atsiradusią dėl tarpusavio nuolaidų. Jei mums pavyks sukurti tokią vietą, mes suteiksime pasauliui Kūrėjo atskleidimo metodiką.
#268785

Iš 2020 m. rugpjūčio 3 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nauji namai, kur yra vietos visiems

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Integralaus pasaulio link

Klausimas: Minėjote, kad galima atlikti statistinį eksperimentą: paimti 1000 žmonių, kurie gyvena egoistiškai: „aš sau, tu sau“ arba, atvirkščiai, kažką slopina, dominuoja, ir paimti kitus 1000 žmonių, kurie taikosi vienas prie kito, bando užmegzti ryšį, aiškinasi, kas yra artimo meilė, kaip nedaryti kitam to, ko pats nenori. Teigėte, kad tie, kurie siekia meilės artimui, pasirodytų daug sveikesni, nelinkę į depresiją. Ar yra tokia tiesioginė priklausomybė?
Atsakymas: Nėra taip paprasta. Priešingu atveju gamta būtų mus sukūrusi siekiančius meilės, ir viskas! Būtume lyg mechaniniai žaislai, kurie linkčiotų vienas kitam kaip kiniškos lėlytės.
Komentaras: Norisi tokio logiško ryšio: jei gerai elgiuosi, tai esu sveikesnis.
Atsakymas: Tada visi gerai elgtųsi iš egoistinių paskatų. Esmė ta, kad norint sukurti žmogų panašų į Kūrėją, reikia jį sukurti priešingą Kūrėjui, ir kad žmogus padarytų save panašų į Kūrėją savo pastangomis. Klausimas, kaip tai padaryti.
Jei iš karto padarysi žmogų kaip Kūrėją, tai jis bus lėlė, kopija, kurią padarei ir išmetei. Niekas žmoguje nebus jo paties. Bet jeigu žmogus yra priešingas Kūrėjui ir pradeda pats kurti panašumą į Jį, tai jis taps Žmogumi, t. y. savarankiškai kovos už panašumą, nes yra sukurtas priešingas. Be to, šis priešingumas išliks jame kaip aiškus egoistinis pagrindas.
Klausimas: Kas yra „Kūrėjas“?
Atsakymas: Tai antiegoistinė davimo, meilės savybė. Ir žmogus prašys jos iš Kūrėjo.
Klausimas: Tai yra, jis norės tapti mylinčiu ir duodančiu, kaip Kūrėjas?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Iš kur tokiame, kuris iš prigimties tik gauna, kiltų toks noras?
Atsakymas: Kūrėjas sukelia šį norą. Jis daro žmogų iš egoizmo – savybės, priešingos sau, ir duoda jam lašelį savo savybės. Taigi, žmogus susideda iš dviejų dalių, pradų, todėl jis patiria tokias priešingas būsenas, tiesiog plėšomas į skirtingas puses viduje, kiekvienas savaip.
Jei jis pasiekia tokią būseną, kai iš tikrųjų nori tapti panašus į Kūrėją, jis turi to paprašyti iš Kūrėjo. Ar galite įsivaizduoti, koks tai darbas? – Rasti savyje jėgų ir noro tapti panašiam į Kūrėją, tai yra priešingam sau ir paprašyti, kad Kūrėjas tai padarytų. Tada Kūrėjas palaipsniui, nuosekliai, žingsnis po žingsnio atlieka reikiamus ištaisymus. Žmogus pamažu vis labiau panašėja į Kūrėją. Šis procesas nėra lengvas, jis laužo žmogų, jį persuka, kad taptų Žmogumi – Adomu – panašiu į Kūrėją.
Klausimas: Jūs sakote, kad dabar laikas, kai žmogus pats pradeda siekti šios permainos, vis labiau pradeda jausti Kūrėjo tašką savyje. Kas dar be kančios verčia jį dabar atkreipti dėmesį į šį tašką?
Atsakymas: Kai šis taškas pradeda veikti žmoguje, klausimų nelieka, kyla pojūtis, kad tiesiog taip reikia, kad tai yra tiesa, kad tai yra giliausia mintis, pasaulio pagrindas. Tai – Kūrėjo taškas. Ši savybė yra iš aukštesnio lygmens.
Komentaras: Kūrėjas pats sukuria žmogų kaip gaunantįjį, pats įterpia savo tašką, pats vėliau jį įjungia ir pats tada veda pas save?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Tada nuolat kyla tas pats klausimas: „Ar aš neturiu laisvos valios?”
Atsakymas: Turi. Tu esi ir tu to nori. Esi liudytojas, bendrininkas, partneris.
Klausimas: Kokia mano užduotis?
Atsakymas: Vis dėlto panorėti, kad Kūrėjas tai padarytų.
Klausimas: Ar paprastas žmogus jus supras?
Atsakymas: Supras. Jis supras, kad ilgiau tokios būsenos gyventi neįmanoma. Jis supras, kad negali savęs pakęsti.
#267441

Iš 2020 m. gegužės 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Kaip blogąjį valdytoją pakeisti geru

Ar aš laisvas?

Klausimas: Ką reiškia priešybių sąjunga?
Atsakymas: Iš esmės mes visi esame priešingi vienas kitam. Mūsų susijungimas pagrįstas tuo, kad nors ir esame visiškai skirtingi, vis tiek norime susivienyti ir palaikyti vienas kitą, nepaisant visų skirtumų ir atsiribojimų.
Juk dvasinį indą, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas, sudaro dešimt visiškai priešingų savybių. Ir nors kiekvienas iš mūsų nemato jokios galimybės susijungti su kitu, tačiau pradėdami nuo savęs, nepaisant priešingų savybių, mes susivienijame aukščiau savęs. Iš pradžių tai – labai nemalonus jausmas.
Pvz., kažkas jums sukelia pasibjaurėjimą, jūs net negalite jo liesti, bet įveikiate save ir paliečiate tai, kas jums taip nemalonu. Būtent dėl tokių jausmų atskleidžiamas Kūrėjo ir Aukštesniojo pasaulio pojūtis, nes šios kategorijos yra visiškai priešingos, priešingos mums. Mes instinktyviai jas atstumiame.
Visi norime gauti tik dėl savęs, o čia staiga turime duoti. Tai jausmas, kurio aš negaliu liesti! Tai tarsi varlės bučiavimas. O tai padarius viskas atsiskleidžia, ji tampa gražia princese.
#260444

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Širdžių apnuoginimas

Nėra asmeninių problemų, tik bendros

Skirtingos vienybės šaknys

Klausimas: Kas yra gydytojas dvasine prasme?
Atsakymas: Tai labai sudėtinga tema, nes paprastas žmogus patiki gydytojui brangiausią dalyką, kurį turi, nes negyvena dvasinio, o tik įprastą gyvūninio kūną gyvenimą. Ir kai gyvūno kūnas nebepaklūsta jam, žmogus tikisi, kad jis paklus gydytojui. Taigi, gydytojas šiuo atžvilgiu yra aukštesnioji būtybė.
Gydytojas jaučia šį žmogaus požiūrį ir, savaime aišku, didžiulę atsakomybę. Jis negali dirbti atmestinai, nors turi dešimtis ar net šimtus pacientų. Ir taip – kiekvieną dieną. Atsiranda naujų, senieji daro jam spaudimą ir t.t. Tai – didžiulis darbas. Niekas nemoko gydytojų būti dievais ir niekas jiems nesuteikia rimtos psichologinės paramos. Apskritai, neturime aiškaus medicininio kodekso, nežinome, kaip elgtis su pacientu, kai šis perša gydytojui savo sureikšmintą požiūrį į jį.
Dabar tokių paciento ir gydytojo santykių nėra, kokie buvo visose senovės visuomenėse, kai pacientas iš esmės žinojo, kad gyvena ir miršta, o gydytojas gali jam tik kažkuo padėti, bet ne taip, kaip šiais laikais, kai gydytojas iškeliamas ant pjedestalo, kai žmogaus gyvenimas yra jo rankose, ir viskas! Tai – labai sudėtinga. Paprastam šiuolaikiniam žmogui labai sunku būti ant tokio pjedestalo.
Klausimas: Kodėl žmonės nekeičia savo profesijos, – taip juk būtų lengviau?
Atsakymas: Ne, jie negali pakeisti, išeiti. Gydytojas – tai ne tik profesija. Pirma, norint tapti gydytoju, reikia 10–15 metų studijuoti. Antra, tai didžiulė atsakomybė prieš visuomenę, šeimą, visus. Trečia, tai ir garbė, ir pagarba, ir visuomenės požiūris į gydytoją. Tai veikla, kurios taip paprastai nemesi. Todėl medikas jaučiasi tarsi gniaužtuose. Visa medicina yra netinkamos būklės, bet dabar ji vis dėlto pradeda tai jausti, o kai kur imama galvoti, kaip tai sutvarkyti. Bet, deja, tai labai sunkus supratimo, apsivalymo ir ištaisymo kelias.
Klausimas: Kaip padėti gydytojams?
Atsakymas: Gydytojams galima padėti, jei šalia bus dvasininkas. Nesvarbu koks, tai gali būti psichologas, iš esmės – tai yra tas pats. Bet jis turi būti šalia, jis turi perimti iš gydytojo visą psichologinę paciento iškrovą. Kai, pavyzdžiui, gydytojas pacientui leidžia vaistus, tai dvasininkas iš kitos pusės tarsi laiko jį už rankos. Šiuo atveju žmogaus ir dvasinė, ir fizinė būklė yra prižiūrimos. Juo rūpinamasi, su jo siela ir kūnu dirba du specialistai.
Be to niekur nedingsime, nes mūsų siela nuolat tobulėja. Ji tampa vis sudėtingesnė, todėl – trapi. Kadangi tai – nuolat tobulėjanti sistema, atskleidžianti vis daugiau ir daugiau savo sudėtingų posistemių, jos neįmanoma paprastai sutvarkyti. Todėl net paprasčiausias žmogus šiandieniniame pasaulyje nėra toks pat, kaip anksčiau.
Paimkite kokį nors žmogų, gyvenusį prieš 200 metų: rašytoją, poetą ar dailininką ir pasikalbėkite su juo. Pamatysite, kad šiandieninis benamis yra aukštesniame psichologiniame lygmenyje, psichologiškai subtilesnis ir pažeidžiamesnis, nei inteligentas, gyvenęs prieš 200 metų. Todėl nieko nepadarysi: šiais laikais turime labai rimtai rūpintis žmonėmis.
Klausimas: Kuri sunkesnė – sielos ar kūno liga?
Atsakymas: Vidinė sielos liga yra daug sunkesnė, nes ji yra visų ligų pagrindas! Visų! Jei žmogaus požiūris į pasaulį teisingas, galite jį panardinti į ledinį vandenį ir laikyti valandą, ir jam nieko neatsitiks.
Klausimas: O koks požiūris į pasaulį yra teisingas?
Atsakymas: Teisingas požiūris, kai žmogus yra pusiausvyroje ne tik su fizine, bet – svarbiausia – ir su vidine prigimtimi. Jis nesijaučia atskirtas nuo jos.
Klausimas: Kaip pasiekti šį efektą?
Atsakymas: Tam yra technikos. Bet ne rytų, nors jos iš dalies to pasiekia. Tiesa, jos nebesugeba priartėti prie šiuolaikinio žmogaus, nes iš esmės jos labai primityviai derino žmogų su gamta, su aplinkiniu pasauliu, kad žmogaus ir gamtos vidiniai pasauliai kažkaip susijungtų.
Problema ta, kad negyvasis, augalinis ir gyvūninis gamtos lygiai egzistuoja vienas kitame (negyvoji, augalų, gyvūnų), o žmogus progresuoja, vystosi dideliu greičiu. Todėl staiga jis pasijunta esąs už gamtos ribų, virš jos, kuria tam tikras dirbtines egzistencijos, gyvenimo formas. Jis peržengia gamtos rėmus.
Tai mums nutiko jau prieš tūkstančius metų, bet labiausiai atitrūkome nuo Viduramžių, per pastaruosius 300–400 metų. Ir nieko negalime padaryti: didžiulis mūsų atsiribojimas nuo gamtos ėmė kelti įvairiausių problemų – psichologinių, fizinių ir kitų. Viena vertus, mes tarsi kompensuojame jas žiniomis apie savo prigimtį ir mechaniškai stengiamės jas kažkaip papildyti.
Kita vertus, negalime toliau harmoningai gyventi gamtoje kaip žvėrys, gyvūnai – nebesame gamtos dalis. Mes jau pakilome aukščiau „žmogaus“ lygio. Žmogus gyveno beveik kaip gyvūnas iki maždaug XV a., o po to išsiveržė pirmyn ir šiandien nepriklauso gamtai, yra virš jos. Todėl bandome ją pavergti, sutraiškyti, dominuoti. Bet, žinoma, nieko gero iš to neišeina.
Klausimas: O ko reikia?
Atsakymas: Kad suprastume, kaip mes galime papildyti gamtą, o gamta – mus.
Klausimas: Pokalbį pradėjome nuo to, kad dar studijuojant mediciną žmoguje kaupiasi savižudybės rizika. Kokios „piliulės“ pagelbėtų jam su įgytomis žiniomis sukaupti jėgų, padėsiančių atremti šią grėsmę?
Atsakymas: Žmogus turi suprasti, kokiame pasaulyje gyvena. Jis turi pamatyti mūsų pasaulio vientisumą ir save šiame pasaulyje, kaip aukščiausią neatsiejamą dalį, papildančią mūsų pasaulį. Ir kaip nuo jo priklauso visas pasaulis, jo harmonija, vidinė ir išorinė žmogaus harmonija su gamta. Tada viskas bus teisingai, nekils jokių problemų gydytojams ar visuomenės pretenzijų gydytojui.
Klausimas: Kaip jam nuolat sugrįžti prie šio žinojimo, kad pasisemtų iš jo stiprybės?
Atsakymas: Tam reikia gydytojus mokyti, grubiai tariant, ne tik apie piliules. Vienu metu vyksta ir sielos taisymas. Nieko nepadarysi, būtina taisyti sielą. Gydytojas nėra tik gydytojas. Negalime atplėšti vidinės žmogaus dalies nuo išorinės ir nedirbti su siela, nes niekas nežino, kas tai yra. Mes visa tai turime atskleisti žmoguje kaip vieną bendrą visumą. Tik taip galėsime suprasti sveikatą.
Sveikata iš esmės yra visų žmogaus dalių ryšys, o šiais laikais pagrindinė problema yra žmogaus „psiche“ (siela), kuri išeina iš pusiausvyros ir kurią reikia subalansuoti. Mes prieisime prie to, bet kiek dar kančios ir supratimo reikės! Kadangi gydytojai šiais laikais patys patiria tokias būsenas, todėl jie mums padės. Gydytojai įsitikins, kad būtent to jiems trūksta, o pacientas – nedalomas. Todėl visose ligoninėse, klinikose ir apskritai gyvenime žmogų turi lydėti toks specialistas, kuris padėtų subalansuoti jo sielą. Juk medicina (sveikata) – žmogaus sistemų pusiausvyra.
Kiekvieną iš jų sudaro dvasinė ir materialioji dalys. Kaip paveikti materialiąją dalį gydytojai mokosi, tačiau yra ir dvasinė dalis. Jeigu ją subalansuosime, tada ir iš medicininės įrangos, iš visų teigiamų, neigiamų dalelių, jonų, kurie klaidžioja mumyse, gausime didžiulį krūvį.
Pasitelkdami dvasinę pusiausvyrą, teisingą požiūrį į save, į pasaulį, subalansuosime save taip, kad tai paveiks ir mūsų materialiąsias dalis, nesančias pusiausvyroje. Tai iš principo ir vadinama „liga“ arba „sveikata“ – mūsų pusiausvyra visuose lygmenyse.
#260517

Iš 2020 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Ką žmogus per draugus gali duoti Kūrėjui? Pirmiausia, visi draugai turi drauge su juo sutikti atlikti šį veiksmą – perduoti save Kūrėjui.
Tai reiškia, kad jie susijungia tarpusavyje ir tampa vienu kli Kūrėjui jausti, kli, kur Jis gali įsivilkti.
Mes virstame nukva, moteriška savybe Kūrėjo, vyriškos savybės, atžvilgiu, ir norime, kad Kūrėjas įsivilktų į mus ir mus valdytų. Esame pasirengę perduoti save davimo savybės valdžiai.
#264986

Iš 2020 m. gegužės 18 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – savęs ištirpinimas kituose

Kas suteikia malonumą Kūrėjui?

Kūrėjas kol kas laukia…

Avo mėn. 9 d. simbolizuoja Šventyklos sugriovimą, įvykusį dėl Izraelio tautoje tvyrojusios neapykantos be priežasties. Matome, kad per visą istoriją žydų tautoje buvo ir yra tam tikros grupės, kovojusios tarpusavyje. Tai ir yra ta neapykanta.
Žydai – tai tauta, kurią Senovės Babilone subūrė Abraomas, kai tarp žmonių kilo neapykanta. Jis mokė, kad tik viena priemonė gali padėti įveikti neapykantą: pakilti į meilę virš visos neapykantos, kuri it Babelio bokštas užaugo lig dangaus. Dalis Babilono gyventojų sekė Abraomą, jis juos išvedė iš Babilono į Knaano, Izraelio žemę. Kiti pasiliko Babilone.
Abraomas mokė savo mokinius gyventi pagal dėsnį „mylėk artimą, kaip save“. Ši svarbiausia taisyklė – „visus prasižengimus uždengs meilė“ išskyrė juos iš kitų pasaulio tautų, likusių Babilone, o paskui pasklidusių po visą Žemę.
Ėjusieji paskui Abraomą buvo visų tautų atstovai, tačiau jie įstengė susivienyti draugėn ir tapo Izraelio tauta, o tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar kėl), kitaip tariant, tiesiai į vienybę, į meilę artimui. Jie kovojo už tai, kad suartėtų ir taptų broliais, ir iš dalies jiems tai pavyko.
Jie perėjo Egipto tremtį, patyrę daugybę išbandymų savo kelyje, bet tai tik sustiprino juos. Jie tapo artimi ir iš tikrųjų virto viena tauta bei pasivadino „Israel“ (tiesiai į Kūrėją), mat jie siekė vienos jėgos – meilės jėgos.
Tačiau egoizmas nenurimsta, vėl pabunda ir žadina žmogų, todėl su laiku Izraelio tautoje ima formuotis įvairios grupės, pasisakančios prieš Abraomo metodiką. Jie norėjo gyventi pagal kapitalistinį modelį, kad kiekvienas darytų, ką panorėjęs, užuot gyvenę bendruomenėje. Tarp jų kilo karai, kovos.
Per visą istoriją Izraelio tauta kovoja savo viduje, ir priežastis visad viena: „už“ ar „prieš“ vienybę. Taip buvo griūnant pirmajai ir antrajai Šventykloms. Visos griūtys tik dėl to, kad vienos grupės kvietė vienytis ir visus nusižengimus uždengti meile, o kitos priešinosi, nesutiko.
Taip vyksta ir šiandien. Todėl Izraelio tautai teko patirti tremtį, daugybę kančių ir visų pasaulio tautų nemeilę. Juk kitos tautos irgi išėjo iš Babilono, tik pamiršo apie tai.
Nūnai ir žydai, ir pasaulio tautos išsibarstę po visą žemę, ir niekas nežino, kas yra meilė artimui. Egoizmas nuo to laiko labai išaugo ir pas žydus, ir pasaulio tautose. Visuose reikia pažadinti pirminę priežastį, kad išsiaiškintume, kas vykta su pasauliu, kodėl iki šiol pasaulio tautos turi pretenzijų Izraelio tautai, kokia pastarosios misija. Tai reikia paaiškinti visiems.
Istorikai pirmosios Šventyklos griūtį priskiria Nabuchodonosorui, Babilono valdovui, o antrosios – Romos imperatoriui Titui. Tačiau žydai mano, kad prie griūčių atvedė konfliktai pačioje Izraelio tautoje. Ir iš tiesų, viso to priežastis – nepagrįsta neapykanta, atsiskyrimas. Priešindamiesi vienybei sukėlėme pirmosios ir antrosios Šventyklų griūtis. Visos mūsų nelaimės – dėl to, kad nesutariame tarpusavyje ir negalime susivienyti Izraelio tautoje.
Iš išorės atrodo, kad dėl griūčių kaltos imperatorių kariuomenės, priešai, bet iš tikrųjų mes patys per esamą ar nesamą tarpusavio ryšį nuteikiame šias imperijas prieš save ar už savo egzistavimą ir matome atitinkamą rezultatą. Svetima išorinė jėga tik įgyvendina nuosprendį, bet mes patys tai aktyvizuojame savo tautoje. Tad dėl savo kartaus likimo kaltinti galime vien save.
Ir šiandien vyksta tas pats: Persija (šiandienos Iranas) ir kitos arabų šalys nusiteikusios priešiškai mūsų atžvilgiu ir viskas dėl to, kad mūsų pačių nesieja tinkamas ryšys, ir taip skatiname nesantaiką ir neapykantą pasaulyje tarp visų.
Kitose tautose taip pat gali kilti vidinis priešiškumas, tačiau tokios neapykantos kaip Izraelio tautoje nėra nė vienoje tautoje, mat nekenčiame žydų savo pačių viduje. Vidinis žydas – tai noras, kuris reikalauja iš mūsų susivienyti aukščiau mūsų egoizmo ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma gyventi taikoje, ramybėje ir vienybėje, ir tai bus viso pasaulio išsitaisymas.
Taip kalba žydas, esantis mūsų viduje, tačiau nenorime jo klausyti. Tik kabalistai, studijuojantys kabalos mokslą, kuriame tai aiškiai užrašyta juodu ant balto jau prieš tūkstančius metų, žino, kad Toros pagrindas yra didi taisyklė: meilė artimui, kaip pačiam sau. Bet niekas nenori jų išgirsti.
Juk vienybė teoriškai labai gražiai skamba, tačiau kai tik žmonės bando ją realizuoti, įsitikina, kad tai tiesiog neįmanoma, mat reikalauja iš žmogaus viso jo dėmesio, viso jo gyvenimo. Žmonės tam nėra pasirengę. Tam reikia arba specialaus integralaus ugdymo, arba labai didelių kančių, kurios privers žmones atsisakyti savo egoizmo ir suartėti tarpusavyje.

#268465

Iš 2020 m. liepos 26 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neplatus takelis „tarp siaurumų“

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Gedėti, nes nėra vienybės