Klausimas iš Facebook. Ar Izraelis būtų toks, koks yra šiandien, jei ne antisemitai, jei ne holokaustas?
Atsakymas. Jei ne antisemitai ir ne holokaustas niekas iš žydų nebūtų atvykęs į Izraelį. Jie būtų ramiai pasklidę po visą pasaulį ir su malonumu pamirštų, kad jie žydai, nes po sudužimo ir kritimo į egoizmą jie visiškai nenori būti ypatinga grupė.
Tik dėl antisemitizmo, tik dėl pasaulyje egzistuojančios neapykantos žydams (nes patys to nežinodami jie nešioja savyje davimo ir meilės artimui savybės užuomazgą), būtent dėl egoistinio pasaulio neapykantos ir kilo Izraelis.
Tas antisemitizmas, neapykanta ir palaiko jo tolimesnį egzistavimą, ir net sakyčiau, augimą. Juk kuo labiau spaudžia žydus, tuo labiau jie sukasi.
#250415

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Klausimas. Antisemitai nuolat koneveikia žydus, rėkauja tulžingus šūkius, žydai nuo to kenčia. O japonai skaito antisemitinę literatūrą ir žavisi žydais. Jie teigia: „Jeigu žydai iš tikrųjų kontroliuoja visą pasaulį, tai galima iš jų to pasimokyti“. Ar tai gera tendencija?
Atsakymas. Apskritai, japonai į tai žvelgia dalykiškai. Labai teisingai. Jei pasaulis taip vertina žydus, kad laiko juos dėl visko kaltais, vadinasi, jie turi didelę jėgą ir galimybę, aš irgi norėčiau ją turėti.
Klausimas. Ko trūksta kitoms tautoms ir antisemitiškai nusiteikusiems piliečiams, kad jie taip pat dalykiškai reaguotų?
Atsakymas. Ne, to negali būti. Taip reaguoja tik japonai, bet irgi trumpam.
Antisemitizmas kyla ne dėl to, kad žydai sėkmingi, turtingi, protingi ir pan. Galbūt tik iš dalies, bet antisemitizmo šaknys kitur.
Jis kyla iš vidaus. Tai grynai biologinis, genų reiškinys. Jis yra mūsų dvasiniuose genuose. Kitaip nekęstų tik turtingųjų žydų, o vargšų – ne, o pastarųjų dauguma.
Reikalas tas, kad neapykantai nereikia pateisinimo. Ji kyla iš nenusakomų gelmių – iš ten, kur prasideda mūsų pasaulio, visatos egoistinė prigimtis.
Praktiškai antisemitizmo šaknys buvo dar prieš mūsų visatos atsiradimą, t. y. egoizmas, kurio pagrindu sukurta visa gamta, nekenčia savo priešingybės. O žydai turi šitą tašką. Jie to nežino, bet turi tašką, priešingą mūsų pasaulio prigimčiai.
Todėl plinta tokios teorijos, kad žydai – ateiviai iš kitos planetos, kad jie visiškai kitokie. Tarkime, kad yra aštuoni milijardai žmonių ir iš jų dešimt milijonų, maždaug 0,1%, kitokių. Tai iš tikrųjų tiesa.
Komentaras. Vienas profesorius savo paskaitoje apie asimiliuotus žydus pasakė, kad tai žmonės, kurie nenori pripažinti savo vidinio žydo.
Atsakymas. Taip, žinoma. Bet argi tai gali padėti?
Klausimas. O kas yra vidinis žydas? Taškas, apie kurį kalbate?
Atsakymas. Tai taškas, kuris gali išvesti žmogų už mūsų pasaulio ribų, pakelti jį į davimo, meilės, visiško, tikro altruizmo lygmenį. Tai iš tikrųjų žydiškas taškas, kadaise jis buvo iš tikrųjų gyvas, klestintis ir ryškus, kol užgeso. Dabar turime jį atgaivinti.
Klausimas. Dažnai sakote, kad žydų tauta – septyniasdešimties tautų, išėjusių iš Babilono, atstovai. Ar galima teigti, kad šitose septyniasdešimtyje tautų, t. y. kitose tautose, taip pat yra šis vidinis taškas, vadinamas „žydu“, kurio jie savyje nekenčia, o tai pasireiškia neapykanta kitiems?
Atsakymas. Šis taškas giliai paslėptas, bet yra kiekviename.
Kadaise buvome visi kartu vienoje integralioje būsenoje, sistemoje. Po to ši sistema subyrėjo, pasklido kaip žvaigždės ir kiti kosminiai kūnai po susidūrimo. Taip išėjo, kad šis taškas įkrito mums į vidų.
Yra tokių žmonių, kuriuose jis truputį dar gyvuoja. Juos domina sukūrimo priežastis, tikslas. Yra žmonių, kuriuose tai menkiau jaučiama. Juos traukia menai, mokslai ir t. t. Kituose žmonėse jis dar mažiau gyvybingas. Juos traukia tik paprastas, praktiškas, įprastas žmogaus gyvenimas. Kai kurie žmonės jo beveik neturi. Tai jau patys primityviausi žmonės.
Dėl to žmonės gimsta tam tikroje aplinkoje, atitinkamoje planetos vietoje. Viskas kyla iš šio vidinio taško, iš jo santykio su Kūrimo tikslu, sugrįžimu į bendrąją integraliąją būseną.
Visų kartų žydai – tai tie, kurių trauka bendrajai integraliajai būsenai didesnė, nei visų kitų. Tokie žmonės gimsta vadinamaisiais žydais.
Vidinis taškas yra jų vystymosi šaknis, jis ir sužadina visas kitas savybes. Taigi, jie gali būti apsukrūs, verslūs, protingi, veržlūs. Arba gali būti romantiškesni, meniškesni, kūrybingesni ir t. t.
Vadinasi, šis taškas nulemia visas kitas žmogaus savybes. Žinoma, kiekvienam kitaip. Jis suformuoja labai gyvenimišką, aiškų poreikį: kam, dėl ko gyvenu, ko šiame gyvenime noriu pasiekti? Tai jaučia didžioji žydų dauguma.
Klausimas. Kodėl šio taško „dėl ko gyvenu?“, šio vidinio žydo savyje niekas nemėgsta? Nei žydai, nei nežydai.
Atsakymas. Išskyrus kabalistus. Tie, kurie ugdo šį tašką ir mano, kad jis jiems netrukdo, o atvirkščiai, vilioja į kitas erdves, kitus matavimus, tie šį tašką plečia ir nuolat augina.
Klausimas. Kodėl kiti žmonės jo nekenčia? Kodėl negalima jo išrauti arba tiesiog pamiršti?
Atsakymas. Jo iš žmogaus negalima išrauti, jis viduje. Net persodinus organus, to taško nerastum, nes jis – dvasinis. Jo nėra materijoje, nes ši – tik nešėja.
Tai ypatingas informacinis įrašas, kuris egzistuoja kartu su žmogumi. Žmogus miršta, o informacija lieka ir patenka į kitą pasaulį, kitą gyvenimą.
Klausimas. Kaip šią neapykantą paversti meile žydams?
Atsakymas. Pamilti savyje žydą – reiškia suprasti, dėl ko šis informacinis įrašas yra manyje, koks jo tikslas.
Kai žmonės supras mūsų aiškinimus: ką reiškia siekti Aukštesniojo pasaulio, kitos pakopos, kokią dovaną gaus iš savo vidinio taško, – tada jie ims jį branginti ir ugdyti.
Tada didžiausi antisemitai ir visi kiti, įvairiai nusiteikę žydų atžvilgiu (ir žydai, ir ne žydai), suvoks, kad gali pakilti virš savo gyvūninio gyvenimo.
Klausimas. Iš esmės, tai – labai geras taškas. Dėl to žydai protingi, veržlūs, kūrybingi, romantiški, bet vis tiek jo nemėgsta. Kaip žydams pamėgti šį tašką?
Atsakymas. Reikia jiems paaiškinti, koks tai taškas, kur jis kviečia, ką žada, kaip jo padedami gali ko nors pasiekti. Tai labai rimtas klausimas.
Nes greta šio taško, lygiagrečiai jam, egzistuoja visas mūsų egoizmas, kuris visai nenori būti susietas su žydais, judaizmu, su tuo tašku, siekiančiu sukūrimo tikslo – priešingo egoizmui. Tai absoliučiai priešinga! Todėl mes nė už ką to nenorime, rankomis ir kojomis spiriamės nuo to.
Klausimas. Kalbame, kad viskas ateina iš aukščiau.
Atsakymas. Neabejotina.
Klausimas. Kaip susitarti su Aukštesniąja jėga, kad ji paleisdama egoizmą ir sužadindama tašką širdyje, kaip nors viską sujungtų?
Atsakymas. Tarp jūsų labai išplito klaidinga nuomonė apie Aukštesniąją jėgą.
Aukštesnioji jėga – tai gamta, kuri nekinta, su ja neįmanoma susitarti, kaip ir su bet kokio fiziniu dėsniu. Todėl, kaip besistengtumėte pajungti gamtą (juk susitarti, tai – pajungti ją sau), jums nepavyks, turėsite paklusti jos dėsniams. Tik griežtai laikydamiesi gamtos dėsnių galėsite atskleisti vadinamąjį tašką širdyje, žydišką tašką ir išvystyti jį taip, kad galėtumėte įsisavinti Aukštesnįjį pasaulį, kitą matavimą. Tai galima padaryti, bet ne susitariant su Aukštesniąja jėga, o ją tyrinėjant ir realizuojant savyje jos savybes.
Klausimas. Kaip įveikti vidinį žmogaus pasipriešinimą, nenorą paklusti šiai gamtos jėgai?
Atsakymas. Pasipriešinimas vadinasi „mūsų egoizmas“. O egoizmui įveikti yra metodika: galima taip juo pasinaudoti, kad jis netgi padėtų, nesipriešintų šio aukštesniojo dvasinio taško įsisavinimui.
Klausimas. Pateikite trumpą formulę – kaip egoizmas padeda, ką reikia padaryti, kad jis padėtų žydų tautai?
Atsakymas. Egoizmas padeda visaip. Tik reikia sukurti teisingą mažą bendruomenę, geriausia iš dešimties žmonių, kuri padėtų įsisavinti šį egoizmą kiekvienam iš dešimties taip, kad veikdami kartu, jį paverstų priešinga savybe – altruizmu.
Tada šioje bendroje altruistinėje savybėje jie pajus kitą gamtos lygmenį – altruistinį, davimo ir meilės savybę. Ir jie pamatys, kad ten susitelkę visų jų taškai, kurie juos traukė kūrimo, gyvenimo tikslo link.
Viskas priklauso nuo to, kaip žmonės sujungia savo mažus norus ir jų padedami įsisavina kitą, aukštesnę erdvę.
Klausimas. Kas atsitiks antisemitams, kai pamatys besivienijančius žydus?
Atsakymas. Jie su malonumu patys tame dalyvaus. Būtent patys didžiausi priešininkai ir nekentėjai turi daugiau galimybių įsisavinti šią metodiką ir patekti į kitą matavimą, negu abejingieji.
#248146

Iš 2019 m. vasario 10 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Kas yra mano jaučiamos kančios?
Atsakymas. Žiūrint kokios kančios – meilės ar neapykantos.
Kančios – tai ko, nori, nebuvimas. Jei noriu kam nors duoti, suteikti malonumą ir negaliu – tai vieno tipo kančios. Jeigu, priešingai, noriu gauti ir negaunu – tai kito tipo kančios.
Klausimas. Sakoma, kad jeigu gyvenimo Šviesa neįvilkta į gailestingumo Šviesą, tuomet tai kaip aštrus peilis. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Bet kuri mums ateinanti Šviesa turi įsivilkti į davimo savybę, ir turi būti perduota kitiems, tuomet ji bus mūsų labui. Tam reikia pasirengti, kitaip Šviesa neateis.
Nejaučiame Šviesos, nes neturime noro jos perduoti kitiems. Vos tik paverčiu save Šviesos laidininku, iškart Šviesa atsiskleidžia manyje tiek, kiek esu atviras kitiems.
Klausimas. Tuomet galima sakyti, kad kai jaučiu skausmą ir kančias gyvenimo Šviesa (chochma) neįsivelka į gailestingumo Šviesą (chasadim), į mano davimą?
Atsakymas. Taip, uždarau ją savyje, o ji mane spaudžia norėdama įeiti.
#232571

Iš 2018 m. balandžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Kaip gi gauti Begalybės šviesą?

Klausimas. Kuo skiriasi ir kuo matuojami sielos pažinimo lygmenys?
Atsakymas. Tai Kūrėjo atskleidimo lygmenys.
Esmė ta, kad atskleidžiame Kūrėją tik tiek, kiek esame į Jį panašūs, kaip su bet kokiais fiziniais dėsniais. Mums duodama itin paprasta savybė – davimo ir meilės savybė, emanacija. Ir tai turime savyje pasiekti.
Kiek įstengsime ją generuoti, tiek suvoksi ją pagal panašumo dėsnį. Kiek iš vidaus prilygsime jai, tiek ji atsiskleis iš išorės.
Iš esmės davimo ir meilės savybe užpildyta viskas, tačiau dabar jos visiškai nesuvokiame, nes esame jai priešingi. Kiek jai prilygsime, tiek imsime suvokti ir atskleisti aukštesnįjį pasaulį, kuriame egzistuosime šioje savybėje.
Klausimas. Ir tuomet visus išvysiu mylinčius?
Atsakymas. Taip. Visus išvysiu tokius, nes ištaisydamas savo savybes iš neapykantos į meilę, ištaisau visus priešus ir paverčiu juos mylinčiais. Taip išorėje nematysiu nieko blogo, o priešai taps draugais.
Apie tai pasakyta: neapykantą paverčiantis meile – herojus tarp herojų.

Iš 2018 m. kovo 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Pajausti kitų norus

Mano mylimas pasaulis

Klausimas. Kolumbijos Universiteto mokslininkai, tyrinėdami neapykantos šaltinius, priėjo prie išvados, kad viena iš neapykantos priežasčių yra baimė tų dalykų, kurie žmogui nesuprantami.
Neapykanta pagimdo dvi pagrindinės emocijos: meilė ir agresija. Psichologų nuomone, žmonės nekenčia kituose to, ko bijo savo viduje.
Kas yra neapykanta jūsų nuomone?
Atsakymas. Neapykanta – tai visa, kas man nenaudinga.
Kita vertus, tai gera savybė, nes ji padeda man patikrinti, ką dar turiu savyje pakeisti. Visas pasaulis – tai iš esmės Kūrėjas, kurį turiu mylėti absoliučia meile! O jeigu kažko nekenčiu, vadinasi, savo viduje esu neištaisytas.
Tikroji neapykanta pasireiškia tik kelyje į meilę. Jei aš tinkamai nusiteikiu meilei, tai atrandu, kad kažko nekenčiu, ir suprantu, ką reikia savyje ištaisyti, kad galėčiau pamilti.
Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra labai didelės visų neapykantos visiems išraiška. Tai natūralus mūsų prigimties pasireiškimas, vidinis proveržis, kai mes absoliučiai vienas kito nekenčiame. Tuomet pasireiškia tik mūsų blogosios savybės, nes teigiamų mes neturime, tenorime išnaudot vienas kitą.
Mūsų egoizmas ir yra neapykanta. O mes turime jį ištaisyti į meilę. Tai įgyvendinama susivienijant ir pasitelkiant ypatingą, gerą gamtos jėgą, kurią atskleidžiame.
Klausimas. Tačiau ta neapykanta, kuri dabar egzistuoja pasaulyje, pasireiškia ne kelyje į meilę, tai tiesiog neapykanta.
Atsakymas. Ne. Vis tiek ji kyla pakeliui į meilę, nes mes esame kelyje į išsitaisymą. Tai tik blogio suvokimo laikotarpis. Mes jaučiame blogį, bet dar nesuvokiame jo priežasties, jo pasekmių ir ką su juo daryti.
Iš tiesų blogis yra tas įrankis, kurį panaudodami viską paversime gėriu.
Kai tik suvoksime blogį, įvyks perversmas. Apie tai kalba kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip tai įgyvendinti praktiškai.
Todėl ateikite, studijuokite ir pamatysite kitą pasaulį.

Iš 2017 m. kovo 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Tarp meilės ir neapykantos

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Pasaulio tautų santykis su Izraelio tauta – tai Izraelio tautos vidinės būsenos projekcija. Netgi pasaulio tautų egoizmas nulemtas tuo, kad Izraelis neištaisytas. Jei Izraelio tauta išsitaisytų, tai pasaulyje neliktų jokio blogio. Visos tautos persismelktų gerąja šio išsitaisymo jėga, ir to jiems pakaktų.
Izraelio tautai krentant vis žemiau, auga antisemitizmas. Ir ypač dabar, kai atėjo laikas išsitaisyti, o to nedarome. Mūsų noras mėgautis jau subrendo taisytis ir nebesislepia.
Egoizmas atsiskleidžia kaip reikalaujantis taisytis, o mes vietoj to įspiriame jį vidun, ir todėl iš pasaulio tautų pusės atskleidžiame neapykantą. Nors patys šią neapykantą sukūrėme savyje, ir todėl atskleidžiame ją išorėje. Pasaulyje nėra jokio blogio. Visas blogis kyla iš mūsų, ir tuomet matome jį priešais save.
Visas pasaulis – mano savybių projekcija. Todėl, kaip galiu iš kieno nors reikalauti tapti geru? Turiu išsitaisyti, kad manyje būtų gėris ir tuomet išorėje nebus nieko blogo, tik gėris.

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo augimo priežastis

Tai, ką brangina Kūrėjas

Kiekvienas turi išsitaisyti pats!

Klausimas. Ar turime pakeisti savo charakterį ir savybes, kad taptume gyvenime laimingesni?
Atsakymas. Ne, turime tiktai teisingai susijungti vienas su kitu. Šiame ryšyje atskleisdamas Kūrėją, kiekvienas išlieka savimi.
Dar daugiau, žmogus neturi savęs luošinti ir naikinti egoizmo. Užtenka atkurti viršegoistinius ryšius tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Koks tai ryšys? Ar yra mūsų pasaulyje kas nors panašaus?
Atsakymas. Tarkim, tu ko nors nekenti. Įsivaizduok, kad tuo pačiu metu ir myli. Jeigu išvestume vidurį tarp šių dviejų požiūrių (santykio tavo su kitu ir kito su tavim) – tai ir būtų teisinga tarpusavio ryšių sistema.
Pradėkime nuo to, kad tokia mūsų prigimtis, kurios negalime pakeisti, bet galime virš šių santykių nutiesti tiltą. Kuo didesnis skirtumas tarp egoistinės neapykantos ir altruistinės meilės, tuo aukščiau žmogus, tuo didesnę Kūrėjo galią atskleidžia tarp savęs ir kitų.
Klausimas. Šie santykiai panašūs į tėvo ir vaiko santykius?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu. Tėvai su vaikais susiję gyvūniniais santykiais.
Klausimas. Kodėl mums neduota teisingų santykių pavyzdžių?
Atsakymas. Dėl to, kad mes dar neturime galimybės lygiagrečiai sujungti abiejų jausmų – meilės ir neapykantos. Mums duodama bendraminčių grupė, kad kurtume tokius tarpusavio santykius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Mylėti ir būti mylimam

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Klausimas. Sakėte, kad visas mūsų gyvenimas prabėga tarp meilės ir neapykantos. Tačiau kaip neapykanta siejasi su meile?
Atsakymas. Jei nebūtų neapykantos, nebūtų ir meilės. Jei ko nors nenorėčiau ir neprisipildyčiau tuo, tai kaip gi pajausčiau, kad myliu, mėgstu tai?
Meilės laipsnis, jos charakteris, dydis priklauso nuo neapykantos laipsnio, charakterio ir dydžio.
Neapykanta – jausmas, kai ko nors nekenčiu ir noriu būti atstu nuo to, arba, kai labai kenčiu, kad kažko neturiu. Tai visas santykių spektras. Tačiau be to, ko nekenčiu ir to, ką myliu, daugiau nieko nėra.
Esame sukurti iš noro mėgautis, todėl yra dalykų, kurių nekenčiu ir noriu būti toliau nuo jų, nes jie negatyviai veikia mano norą mėgautis. Taip pat yra dalykų, kuriuos mėgstu ir noriu būti šalia jų, nes jie teigiamai veikia mano norą patirti malonumą. Štai toks visas gyvenimas – tarp man gerų ir blogų dalykų, tarp neapykantos blogiui ir meilės gėriui.
Bet gal turime auklėti save, keisti supratimą apie gėrį ir blogį, kuo mėgautis, o kuo ne? Tam reikalingas auklėjimas, reikia keisti žmogaus požiūrį į tai, kas jam atrodo gera ir malonu, ir į tai, ką jis įsivaizduoja kaip blogą ir nemalonų.
Galime pakeisti savo požiūrį į visa tai ir orientuotis ne į tai, ką mėgstame ar ne, o į tiesą ir melą. Juk yra dalykų, kuriuos mėgstu, bet jie – neteisingi, kenkiantys man, ir yra dalykų, kurių nekenčiu, atstumiu, bet jie – teisingi. Taigi, man derėtų atkreipti į juos dėmesį, pažiūrėti atidžiau ir pamatyti, kad su jais iš tikrųjų pasiekiu gėrio.
Kitaip tariant, gyvenime reikia vadovautis ne instinktyviu arba auklėjant įgytu gėrio ir blogio (to, ką aš mėgstu ir to, ko nekenčiu) pajutimu, o aiškintis protu: kas iš tiesų gera, o kas bloga, remiantis ne „malonu“ arba „nemalonu“, o tuo, ką man verta jausti kaip gerą arba blogą.
T. y. blogį ir gėrį nustatysiu ne pagal savo skonį, įgimtą meilę ar neapykantą, o pagal absoliutų gėrį ir blogį – virš savo prigimtinių skonių.
Tai įmanoma, nes žmogus – sociali būtybė, galinti nustatyti, kas yra gėris ir blogis ne tik pagal savo kūniškus pojūčius, bet ir veikiama aplinkos. Juk man reikia kitų žmonių, jie gali mane gerbti arba priešingai – gėdinti. Kadangi esu lengvai pasiduodantis aplinkos poveikiui, galiu pakeisti savo vertybes, imti nekęsti to, ką anksčiau mėgau.
Tarkime, seniau norėjau daryti, kas į galvą šauna, bet staiga pajutau, kad aplinkiniai manęs negerbia, niekina dėl to, kad blogai elgiuosi, esu nevalyvas.
Supratau, kad neturiu pasirinkimo, turiu pasitaisyti, nes aplinkos poveikis man labai svarbus, esminis, jį labai stipriai jaučiu – tiek gerą, tiek blogą. Ir tuomet į savo panieką visuomenei imu žiūrėti kaip į man kenkiantį veiksnį, todėl stengiuosi keisti savo elgesį, požiūrį. Keičiu savo vertybes.
Šitaip galime pakeisti tai, ką mėgstame, ir tai, ko nekenčiame.

Iš 2016 m. vasario 16 d. 692-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Kas yra meilė?

Meilė – gyvenimo šaltinis

Klausimas. Ką žmogui suteikia meilė?
Atsakymas. Meilė suteikia žmogui vidinį, gyvastį teikiantį švytėjimą. Gyvenimą.
Problema ta, kad meilė – kur kas gilesnis santykis, kuri privalome atskleisti tarpusavyje.
Kalbama ne apie tuos jausmus, kurie kyla dėl žmogaus vidinių polinkių, esančių jame iš prigimties ar įgytų auklėjant . Pirmiausia turime atskleisti tinkamas vertybes: suprasti, kas būtent yra meilė , kiek yra tarpusavio neapykantos, abipusio atstūmimo, ir jeigu taip, ką reikia daryti norint pasiekti meilę, juk gyvenimo šaltinis – tai meilė.
Klausimas. Mes turime atskleisti, kas yra meilė?
Atsakymas. Mes turime atskleisti gyvenimo paslaptį. Ši paslaptis susijusi su meile. Juk be jos nėra tęsinio.
Jeigu nebūtų traukos tarp pliuso ir minuso negyvojoje gamtoje, molekulių sąjungos ir atitolimo augalijoje, jei tarp gyvų objektų nebūtų tokių išskaičiavimų, kai jie nekenčia kits kito arba myli kits kitą (priklausomai nuo raidos lygmens), jeigu motina nejaustų meilės vaikui gyvūniniu ir žmogiškuoju lygmeniu, tai be šito gamta nesivystytų; neegzistuotų netgi pati paprasčiausia ląstelė.
Juk viskas egzistuoja priklausomai nuo meilės ir neapykantos, priklausomai nuo traukos ir stūmos. Šios dvi jėgos turi išlaikyti pusiausvyrą.
Tad ne šiaip sau kabaloje rašoma: „Visus nusikaltimus uždengs meilė“. Šios dvi bazinės, kūrinijos centre esančios jėgos turi išlaikyti tarpusavio pusiausvyrą, ir tada tarp jų bus tinkamas vystymasis etapais – toks, kad ir meilė, ir neapykanta pasieks begalinius mastus, ir taip atskleisime Begalybės pasaulį, tiesos pasaulį, o tai ir yra mūsų raidos tikslas.
Todėl mes dar atskleisime, kaip išsiaiškinti, kas yra meilė, juk tai gyvenimo šaltinis.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Meilė meilei nelygu

Kelias meilės pažinimo link

Visa realybė skirstoma į tris dalis: mane patį, dvasinę kibirkštį manyje, kuri neduoda man ramybės ir nori atskleisti dar vieną realybę, bei supantį mane pasaulį.
Pasaulis aplink mane dalijamas į artimus arba tolimus man žmonės, negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus. O už viso to slypi dar viena, aukščiausioji jėga. Kol kas visą savo matomą realybę suvokiu kaip svetimą, nesusijusią su manimi. Nors visa tai – mano paties dalys, kurias vis dar jaučiu kaip ne savas dėl sudužimo, įvykusio mano sąmonėje ir pojūčiuose.
Lyg man į ranką būtų suleista nuskausminamųjų dėl ko ji visiškai prarado jautrumą ir aš nejaučiu, kad ji mano. Galima ją nupjauti ir aš netgi nepastebėsiu – tokia stipri narkozė.
Štai taip jaučiu visą pasaulį, lyg jis man nepriklausytų. Ir darbas − kovoti prieš narkozę, prieš šį pojūtį.
Tai padaryta specialiai, juk, jeigu manau, kad šis pasaulis man nepriklauso, lyg būtų jį nuskausminę, kad atjungtų nuo mano egoizmo, tai galiu žvelgti į jį altruistiškai, duodamas lyg kam nors svetimam. Aš galiu išmokti jį mylėti.
Sau pačiam meilės kurti nereikia, ir taip myliu save egoistiškai. Bet dabar galiu išmokti mylėti kitus, kurie atskirti nuo manęs šia narkoze, šia sudužimo iliuzija. Juk meilė – tai Kūrėjo, o ne kūrinio savybė.
Šiuo sudužimu Kūrėjas suteikia mums galimybę gauti tokią savybę, kuri savo prigimtimi nepriimtina ir nepriklauso mums. Mes apskritai nesuprantame, kas yra meilė. Bet kai mėginu išmokti mylėti tuos, kurie yra ne manyje, kaip save patį, t. y. elgtis su artimu kaip su pačiu savimi – tai vadinama meile.
Aš dirbu su ja prieš savo egoizmą. Tai ypatinga jėga manyje, kuri visą laiką tam priešinasi. Tokiu būdu grumiasi dvi jėgos, veikiančios dvejomis skirtingomis kryptimis. Noras pritraukia malonumą sau, bet virš jo yra ekranas (mano pasipriešinimo jėga), kuris atstumia šį malonumą ir yra pasiruošęs atiduoti jį į viršų.
Ir tada iš šių dviejų jėgų sąveikos galiu suprasti, ką reiškia iš tikrųjų mylėti ką nors svetimą, o ne savo vaiką, savo šunį ar savo kūną.
Man vystantis toliau mano neapykanta artimui visąlaik auga, tačiau virš jos kuriu meilės jėgą. Tik tai ir vadinama meile, jeigu ji pakyla virš neapykantos. Kaip sakoma: „Meilė padengs visus nusikaltimus“. Susidūrus dviem priešingoms savybėms kūrinys gali įgyti Kūrėjo savybę. Antraip tai būtų neįmanoma, ir mes amžiams liktume prigimties, su kuria buvome sukurti, viduje.
Jeigu norime būti kūriniais, t. y. savarankiškomis asmenybėmis, esančiomis ne Kūrėjo viduje, ir tuo pat metu pasiekti Jo savybes ir aukštą būseną, tai privalome savyje sukurti  tą pasipriešinimo mechanizmą. Jame visada veiks dvi priešingos jėgos: noras mėgautis ir noras duoti, kurį kuriame virš savo egoizmo, – tai meilė virš neapykantos.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Kaip pamilti kitus kaip save?