Esame savo egoistiniame nore, kuris natūraliai priverčia mus rūpintis tik pačiais savimi. Todėl jei norime jausti ir suvokti Kūrėją, pakilę į dvasinį egzistavimą, turime priešintis savo egoizmui ir kovoti prieš jį, kad užuot sekę savo nuomone eitume pagal Toros, Kūrėjo nuomonę.

Šis darbas (nusižeminimas, savo egoistinio noro nulenkimas Kūrėjo noro atžvilgiu) turi vykti nepaliaujamai, ir taip kuriame aukštesnįjį pasaulį virš šio pasaulio.

Toks darbas vadinamas tikėjimu aukščiau žinojimo, nes mes Kūrėjo norą laikome aukščiau savojo, keldami save aukščiau gavimo jėgų prie davimo jėgų. Nepaisant noro atitolti nuo kitų, mums reikia nusižeminti draugų atžvilgiu. Ir taip formuojame savyje Kūrėjo savybes, imame jausti Jį pagal savo savybių panašumą.

Šis darbas tampa vis aiškesnis, labiau fokusuotas, tikslesnis. Vis iš naujo grįžtame prie savo noro mėgautis, kad vėl performuotume jį, iš naujo organizuotume. Tačiau jei pakeisime savo norą į Kūrėjo davimo norą, tai vietoj šio pasaulio išvysime aukštesnįjį, dvasinį pasaulį, tikrą ir amžiną.

Tam nuo žinojimo pereiname prie tikėjimo aukščiau žinojimo. Kodėl tai vadinama tikėjimu, o ne tiesiog aukštesniosios pakopos nuomone? Mat kaskart kuriame Kūrėjo savybę virš savo noro mėgautis, virš davimo savybės. Išeitų, kad tai ne šiaip tikėjimas ar davimas, Kūrėjo nuomonė, o tikėjimas aukščiau žinojimo, kitaip tariant, virš Malchut viešpataujanti Bina.

Tik taip vis aukščiau kylame, kol išsilaisvinę iš šio pasaulio jautimo ir atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį, ir taip einame, kol visiškai įgyjame Binos savybę. Pirmiausia atitolstame nuo Malchut ir įeiname į Biną, o paskui ir Malchut įsijungia į Biną, ir taip pasiekiame Kėtėr.

Šiame darbe kiekvienąsyk vis labiau atskleidžiame Kūrėją ir aukštesnįjį pasaulį. Pamažu įeiname į pramintą kelią, vedantį mus į supratimą, kas yra kūrinys, kaip sukurta žmonija ir visa visata, visa gamta, pasauliai. Viskas turi įsijungti į mūsų kelią, leisti mums vis labiau išsiaiškinti ryšį tarp visų dalių ir jausti save kūrinijos viduje.

Tuo pat metu neišvengiamai krisime ir painiosimės. Pereinant iš būsenos į būseną, iš pakopos į pakopą, visa, kas buvo anksčiau, išsitrina ir mes netenkame visų pojūčių, įeidami į naują pakopą. Juk tikrovę suvokiame dešimtyje sfirų, ir kai jos atsinaujina, kai ateina naujas noras ir virš jo naujos dešimt sfirų, tai vyksta fundamentalūs mūsų kli pokyčiai, kur jaučiame tikrovę. O todėl atsiplėšiama nuo ankstesnės būsenos, nuo dvasinio suvokimo bei jautimo ir pereinama į naują būseną.

Reikia priprasti prie tokių perėjimų, kurie vadinasi „diena“ ir „naktis“ Kūrėjo darbe. Nauja diena neateina be nakties, be naujų, neištaisytų kelim atskleidimo. Ir atsidūrę šiuose naujuose noruose, nesuprantame, kur esą, susipainiojame. Tai vadinama naktimi dvasiniame darbe.

Reikia priprasti prie tokio darbo naktimis, prie tamsos jautimo, pojūčių ir supratimo netekimo, įsisąmoninti tokių būsenų būtinybę, be jų neįmanoma ateiti į naują būseną, į naują pakopą. Būtent darbas tamsoje padeda pamatyti, ko trūksta norint, kad diena susilygintų su naktimi, o tamsa nušvistų kaip šviesa, kad ateitume į būseną, kur viskas – diena.

Visas šis kelias nuo pradžios iki galo eina per nusižeminimą, savo egoizmo sutaikymą, kol imsime vis labiau su juo dirbti. Nuo Malchut iki Binos palenkiame savo norą, o įgydami Binos pakopą, davimo pakopą, imame žadinti norą mėgautis ir kylame iš Binos į Kėtėr.

#286887

Iš 2021 m. rugsėjo 1 d. pamokos „Nusižeminimas ir susitaikymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diena ir naktis dvasiniame pasaulyje

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Po tamsos išaušta

Klausimas: Prie kur atvedė Kūrėjo ir kūrinio savybių taisymas?
Atsakymas: Tam tikru vystymosi etapu kūrinys tik gavo, o paskui Kūrėjo altruistinės savybės susimaišė su kūrinio egoistinėmis savybėmis, o tai ir sukėlė sudužimą.
Kitaip tariant, noras gavęs dėl kitų, kad perleistų per save visą aukštesnįjį malonumą, ėmė gauti dėl savęs, neperduodamas to kitiems.
Mūsų pasaulyje sudužimas atsiskleidžia taip: nūnai kiekvienas žmogus gali ne tik gauti, bet ir duoti – tik su egoistiniu ketinimu.
Tačiau dėl šito tarp mūsų egzistuoja ryšys. Jei kiekvienas tik gautų, tarp žmonių visai nebūtų ryšio, kaip tarp mažų vaikų, nesuprantančių ir nejaučiančių vienas kito. Norint ką nors imti arba duoti reikia jausti kitą.

#285615

Iš 2021 m. liepos 23 d. TV programos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi gamtos dėsniai – tai Kūrėjo savybės

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Sujungiant dvi savybes

Artėja Pesach šventė, simbolizuojanti taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš Egipto, po kurio dovanojama Tora.
Taisytis gali tik žmogus, kuris jau praėjo Egipto tremtį. Kūrinys prasideda nuo nusidėjimo prie Pažinimo medžio ir sielos sudužimo, po to prasideda taisymosi procesas.
Todėl aišku, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kurioje atsidūrėme po sudužimo prie Pažinimo medžio, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar reikia surinkti draugėn. Ir tai reikia atlikti turint dabartinį, kol kas karaliaujantį tarp mūsų egoistinį norą mėgautis.
Taip prie atstatomos sielos prijungiame visą atsiskleidžiantį blogąjį pradą, kitaip sakant, visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė nutolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš sielą užpildančią, o dabar tapusią priešišką Šviesos jėgą, suvokiame Kūrėjo savybės ir ištaisyto kūrinio savybes.
Bet visa tai prasideda įsisąmoninant tos esamos būsenos blogį, atskleidžiant valdantį tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, aiškinimąsi, kiek kiekvienas paskendęs savyje ir negeba iš ten išsiveržti. Visa tai pirmutinis, būtinas etapas einat Kūrėjo tyrinėjimo keliu.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip taikytinus mūsų atsiskyrimui ir susijungimui. Kai nutolstame vieni nuo kitų, sukyla piktosios jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tuomet iškart galima kalbėti apie vienybę ir taisymąsi, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, į viską reikia žvelgti iš tremties ir išsilaisvinimo, nutolimo ir suartėjimo, neišsitaisymo atskleidimo ir išsitaisymo pozicijų.

#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, sukūręs su manimi stebuklą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Apie Pesacho šventės ištakas

Pesachas – faraono valdžios pabaiga

Klausimas: Kai žmogus yra ne tik savo prigimtyje gauti, o įgyja dar ir davimo – Kūrėjo prigimtį, tuomet jis turi ką rinktis? Jis nuolatos renkasi tarp savo įgimtos prigimties ir Kūrėjo prigimties?
Atsakymas: Jis suderina jas vidurio linijoje. Ir tuomet iš tikrųjų jaučiasi visiškai laisvas.
Negaliu nuolatos duoti, nes nesu Kūrėjas. Negaliu būti gavimo prigimtyje, nes taip esu absoliučiai priešingas Jam ir jaučiuosi užspaustas iš visų pusių.
Galiu pasirinkti tik tokį jų derinį, kur jausčiausi nesąs nei ten, nei ten – vadinamoje vidurio linijoje. Tokiu atveju aš kaip kūrinys jaučiuosi laisvas.

#278035

Iš 2019 m. balandžio 29 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie valios laisvę

Kur slypi laisvas pasirinkimas?

Visiška laisvė

Klausimas: Penktasis įstatymas: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Kas turima omenyje? Kas yra tėvas ir motina?
Atsakymas: Tėvas ir motina – tai Chasadim ir Chochma jėgos.
Kūrėjas – tai aukštesnioji jėga. Už Jo eina dvi žemesnės: Chochma ir Bina. Chochma – tai tėvo jėga, Bina – motinos jėga. O toliau už jų yra šešios išvestinės, sudarančios Zeir Anpin: Chėsėd, Gvura, Tifėrėt, Nėcach, Hod, Jėsod.
Paskutinioji sfira Malchut – tai užbaigtas kūrinys.
Frazė „gerbk savot tėvą ir motiną“ reiškia, kad reikia suteikti galimybę Chochmai ir Binai kurti, kad visa, kas juose yra, atsiskleistų šešiose Zeir Anpino sfirose, šešiose jėgose.
Klausimas: O ką reiškia „gerbti“?
Atsakymas: „Gerbti“ – laukti, kol jie atsikleis kūrinyje, nes Chochma ir Bina (tėvas ir motina) yra aukščiau kūrinio, aukščiau sukūrimo. Per juo Dievas kuria. Nes tėvas ir motina sukuria šešias Zeir Anpino sfiras, kurios praktiškai formuoja kūrinį.
„Gerbk tėvą ir motiną“ – reiškia suteikti šioms jėgoms galimybę veikti tavyje. Kaip mūsų pasaulyje: nejau embrionas gali ką nors daryti? Netgi mažas vaikas? Už jį viską atlieka tėvai. Ir čia kalbame apie tinkamą žemesniojo santykį su aukštesniuoju. Žmogus mūsų pasaulyje turi leisti aukštesniosioms jėgos veikti, formuoti jį.

#278436

Iš 2019 m. gruodžio 26 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Netark Dievo vardo be reikalo“

Kas yra Chochma Šviesa?

Kabalistiniai terminai: „chasadim savybė“

Esame ypatingoje tikrovėje, kuri visa slepia Kūrėją. Bet jeigu į ją žiūrime teisingai, tai per visus jos lygmenis (negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmonės) pamažu išsiaiškiname, kad Kūrėjas nori, kad Jį atskleistume.
Ši paslėptis moko mus, kaip išsitaisyti, kad atskleistume Kūrėją: nelikti aklai tinkintiems, o pasiekti aukštesniąją jėgą aiškiai, atvirai, nuo paslėpties pereinant prie atskleidimo.
Todėl reikia suvokti šį pasaulį kaip galimybę atskleisti Kūrėją. Už materialaus pasaulio imsime atskleisti dvasinį pasaulį, daugybę jo pakopų, kaskart pakildami nuo paslėpties prie atskleidimo.
Per tokius Kūrėjo mums parengtus pratimus nuo kūrinijos pradžios iki pabaigos, įgyjame protą, pojūčius ir sužinome, kaip Kūrėjas slepiasi, kaip reikia Jį atskleisti, ir per paslėptį ir atskleidimą suprantame, ką Jis nori mums pasakyti.
Žinoma, kad „šviesos pranašumas suvokiamas iš tamsos“, tačiau tamsa – tai pirmasis suvokimas. Tik joje imame atskleisti Šviesą ir Kūrėją, mokomės Jo kalbos, raidžių: tašką, liniją, apskritimą, trikampį, sankirtą, įvairias tamsos ir šviesos formas, atsiskleidžiančias viena kitos fone.
Taip pamažu pradedame suvokti, imame kalbėti su Kūrėju viena kalba, perprantame Jo programą, pagal kurią turime suformuoti save, kad Jį suprastume, pajaustume ir taptume Jo partneriais, sūnumis visoje pasaulių sistemoje, visose Jo paslėpties ir atskleidimo formose.
Galiausiai visos paslėptys tik palaiko atskleidimą. Paslėptis nedingsta, virsta fonu, kuriame atskleidžiame aukštesniąją jėgą ir patys apimame savyje tamsą ir šviesą, pasiekdami savo taisymosi pabaigą.
Paslėptis suvokiama atskleidimo fone, o atsleidimas – paslėpties. Svarbiausia būti abiejų būsenų ir mokėti savo jėgomis pereiti iš vienos į kitą ir atgal; ir taip suprasti Kūrėjo kreipimąsi, Jo kalbą, žinant, ką Jis nori mums pasakyti.
Visas kūrinys susideda iš dviejų jėgų: pliuso ir minuso, šviesos ir tamsos, kurie atsiskleidžia mūsų atžvilgiu kaip paslėptis ir atskleidimas. Todėl taip svarbu patiriant visas pereinamas būsenas kasdien ir kas akimirką nenusisukti nuo to, kas vyksta, kad matytume, kokia tame paslėpties dalis, o kokia atskleidimo.
Svarbu nepamiršti, kad stovime prieš Kūrėją, kuris visuomet piešia mums pasaulį, sudarytą iš paslėpties ir atskleidimo. Tarsi užrašydamas juodas raides ant balto popieriaus Kūrėjas atskleidžia mums savo santykį, savo prigimtį, kad Jį ištirtume, mokytumės suprasti, bendradarbiauti ir taip su Juo susilietume.
Per visą gyvenimą, bet kurioje situacijoje reikia prisiminti, kad esame su tam tikra Kūrėjo paslėptimi ir tam tikru atskleidimu; derindamas šias dvi formas Ji piešia mums pasaulį ir mūsų savęs pačių pojūtį. Tuomet žinosime, kaip tinkamai kreiptis giliau į vidų į Jį, kad jaustume ne save mūsų pasaulyje, o Kūrėją, kitaip tariant, kaip Jis kuria mus ir mūsų pasaulį.

#276148

Iš 2020 d. gruodžio  29 d. rytinės pamokos, tema „Paslėptis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Savo sielos lapus bevartant

Kad paslėptis neužgožtų Kūrėjo

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Kūrinys turi atlikti keletą veiksmų, kad realizuotų kūrimo sumanymą, priartėtų prie Kūrėjo, Jį atskleistų ir būtų drauge su Juo sutardamas, susiliejęs.
Pirmas – įsisąmoninti, kad egzistavimas paprastame egoizme, kai iš Kūrėjo gauname tik ką nors mažo, žemiško, riboja mus. Tai menki malonumai iš maisto, sekso, šeimos, turto, šlovės, žinių. Ir viskas.
Dėl žmogaus, visuomeninės evoliucijos pasiekėme būseną, kai šie pripildymai mūsų jau nebetenkina. Ir tuomet imame ilgėti ko nors didesnio, siekiame įsisąmoninti, dėl ko esame sukurti.
Būtent tada, kai negalime daugiau prisipildyti ir mėgautis žemiškais egoistiniais malonumais, pradedame klausti: „Kokia mano gyvenimo prasmė? Dėl ko egzistuoju?“ Mūsų laikais dauguma žmonių kelia šiuos klausimus. Tad dabar tokia paplitusi depresija.
Tačiau iš principo, tai verčia mus susimąstyti apie tikrąją gyvenimo prasmę ir suprasti, kad ji neapsiriboja vien mėgavimusi gyvenime. Yra šis tas daugiau.
Tas noras kam nors didesniam kyla mums po to, kai pereiname visus raidos periodus mūsų pasaulyje ir priartėjame prie savo žemiškojo vystymosi pabaigos.

#275899

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabalos – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gimsta dvasinis gyvenimas

Klausimas, vedantis amžino gyvenimo link

Ar kyla žmogui klausimas apie gyvenimo prasmę?

Kūrėjas turi didžiulę problemą – Jis tobulas. Kaip Jam sukurti ką nors tobulo ne Savyje? Dar daugiau, jei Jis tobulas, tai, kaip gali būti kas nors be Jo? O jeigu ir yra kas nors, ir tas kas nors turi būti kaip Kūrėjas, tai kaipgi tada su Jo tobulumu?
Čia kyla dilema. Iš mūsų požiūrio taško, Kūrėjas tarsi nesupranta, kas apskritai vyksta? Ką jam daryti su kūriniu?
Pasirodo, jog norint, kad kūrinys būtų tobulas, jį reikia sukurti priešingą Kūrėjui, idant tas priešingumas būtų prilygintas Jam. Ir nors nuo pat pradžių kūrinys priešingas, t. y. visiškai netobulas, tačiau savo transformacijos pabaigoje prilygs Kūrėjui.
Kūrinys turi perimti iš Kūrėjo Jo tobulumą ir įsivilkti į jį. Tuomet abu išoriškai bus lygūs ir tai atves juos į visišką susiliejimą, supanašėjimą, į visišką abipusę meilę.
Tačiau kūrinyje vis tiek lieka visiškai priešingas Kūrėjui taškas – noras mėgautis, galvoti ir rūpintis tik savimi. Ir tuo kūrinys skirsis nuo Kūrėjo.
Todėl Kūrėjo tobulumas – Jo kupina meilės ir davimo prigimtis. O kūrinio tobulumas atsiskleis, kai jis taps panašus į Kūrėją.

#275736

Iš 2018 m. kovo 1 d. TV laidos „Kabala – gyvenimo mokslas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo ir jo kūrinių beribiškumas

Kūrėjas – tobula altruistinė sistema

Netobulumo nėra!

Klausimas: Kas yra tikras vyras? Psichologai sako, kad „Tikras vyras – tai save realizavęs sėkmingas verslininkas, turintis šeimą, moterį, už ką nors jaučiantis atsakomybę“. Galima išskirti dešimt tikro vyro požymių.
Pirmas: „Jis pasikliauja tik savimi“.
Atsakymas: Tai – nelaimingas vyras. Kaip jis gali pasikliauti savimi? Nebent trankosi po prerijas ant savo galvijų ir tiek. O kaip šiais laikais jis gali pasikliauti savimi? Kas jis toks, kad kliautųsi tik savimi? Jis turi pasikliauti daugybe žmonių, kurie gali jam padėti, palaikyti ir pan. Tikras vyras tas, kurį supa labai daug draugų.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis savarankiškas“.
Atsakymas: Ką reiškia, kad jis savarankiškas? „Man nieko nereikia“. Ką turiu, yra viskas. „Esu ganėtinai protingas, pakankamai sėkmingas, užtektinai pasitikintis savimi”. Na, kas tai? Taip galima pasakyti tik vaikui ir jis jausis įkvėptas.
Komentaras: Kartais taip norisi pasitikėti savimi.
Atsakymas: Nereikia. Tuo baigiasi augimas.
Komentaras: Trečias požymis: „Jis nepriklausomas“.
Atsakymas: Ir šitaip negali būti. Kaip gali žmogus nuo nieko nepriklausyti? Jis priklauso nuo gamtos, aplinkinių, nuo visų! Mūsų laikais nepriklausomų nėra: nei žmogus, nei visuomenė, nei valstybė, nei apskritai planeta.
Klausimas: Vadinasi, jis priklauso nuo aplinkinių, nuo visko, kas jį supa?
Atsakymas: Žinoma. Ir kuo daugiau jis auga, tuo labiau priklauso nuo visų.
Komentaras: „Jis neprašo pagalbos“.
Atsakymas: Na ir kas? Jis kliaujasi savimi?
Komentaras: Anksčiau pasakyta, kad jis pasitiki savimi ir neprašo pagalbos. Taigi jis toks: „Neprašysiu pagalbos. Aš pats“.
Atsakymas: Kvailys. Jis nė nesupranta, kad iš tikrųjų priklauso nuo visų ir visko.
Klausimas: Manote, kad tikras vyras tas, kuris gali paprašyti pagalbos?
Atsakymas: Tikras vyras tas, kuris supranta, kad yra silpnas.
Klausimas: Tai viską keičia iš esmės. Kitaip tariant, jis supranta, esąs silpnas ir prašo pagalbos?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Dar vienas požymis: „Jis nesileidžia į kompromisus“.
Atsakymas: Tada jis bus nužudytas arba pats ką nors nužudys. Neįmanoma neiti į kompromisus. Per juos darome teisingas išvadas, teisingi sprendimai glūdi kažkur per vidurį.
Negalime gyventi be kompromisų! Niekas negali! Juolab verslininkai, politikai ir kiti. Žmogus turi suprasti, kad gamtą sudaro pliusas ir minusas. Viskas grindžiama kompromisais.
Komentaras: Kitas požymis: „Jis nelygina“. Pavyzdžiui, jis nelygina savęs su kitais.
Atsakymas: Bet kaip jis augs, jei nepavydės, nelygins?
Turiu lyginti ir pavydėti, tai, kas nėra mano naudai, paskatins mane augti.
Klausimas: Pavydėti ne tam, kad pažemintume kitą, bet kad pakiltume virš jo?
Atsakymas: Tai priklauso nuo ankstesnių punktų.
Klausimas: Taip. Tad lyginti būtina?
Atsakymas: Taip.
Komentaras: Toliau: „Jis priima save tokį, koks yra”.
Atsakymas: Tik mama gali priimti kūdikį tokį, koks jis yra. Niekas nepriims manęs tokio, koks esu. Mane nuolatos žemins, stumdys ir t. t. Aš irgi turėčiau matyti save tokį, koks esu, ir kokiu turėčiau būti, ir taip stengtis be perstojo augti.
Klausimas: Kitaip sakant, kalbame ne apie tai, jog nepriimu savęs tokio, koks esu, bet kad turiu be paliovos augti. Tad, jei esu toks, koks esu, ar tai – sustojimas?
Atsakymas: Žinoma. Viskas yra dialektika.
Komentaras: Kitas punktas: „Jis išvengė vidutinio amžiaus krizės arba išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Nežinau, kuo dėtas vidutinis amžius. Jo nejaučiu ir niekada nejaučiau.
Pastaba: Nes gyvenimo tikslą radote būdamas 33 metų.
Atsakymas: Manau, kad jis tęsiasi.
Ką reiškia vidutinio amžiaus krizė? Kas turėtų būti per šią krizę? Tai, kad galvoju apie tai, kas praėjo ir kas dar bus, kur esu ir ką man daryti su savo gyvenimu?
Komentaras: Manau, gyvenimo prasmės ieškojimas čia taip pat tinka. Parašyta, kad „išgyveno ją patyręs mažiausius nuostolius“.
Atsakymas: Sutikau su tuo, kas yra, ir plaukiu toliau?
Komentaras: Panašu į tai.
Atsakymas: Ne, tai – ne man.
Klausimas: Ar visą laiką reikia šios krizės?
Atsakymas: Taip. Vidutinio amžiaus krizė, jei ją taip įvardiname, yra būtina ataskaita to, kas padaryta, kas dar nepadaryta, ir kad priešakyje dar daug reikalų. Ir turiu manyti, kad kai tai atliksiu, būsiu vidutinio amžiaus.
Klausimas: Tarkime, radau vietą gyvenime ir nusiraminau. Ar tai, jūsų nuomone, baisu?
Atsakymas: Tai – mirtis.
Taigi nesusitvarkėme su šiais dešimčia požymių.
Komentaras: Nesusitvarkėme. Mes nesutinkame, darome priešingai: visiška priklausomybė, nuolatinis netikrumas, amžinas kelias, niekada nesustojame ir nesiilsime.
Atsakymas: Atsimerk ir pažiūrėk. Be jokių literatūrinių gudrybių. Pamatysi, kad tai prieštarauja tam, kas parašyta.

#273611

Iš 2020 m. rugsėjo 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Į Kūrėją panašus vyras

Žmogus – gamtos kūrinys

Kuris labiau išsitaisęs – vyras ar moteris?

Reikia visuomet prisiminti, kad priklausome vienai sielai, vienam norui (nors jis ir sudužo dėl Adomo prasižengimo), ir esame valdomi vienos jėgos, vadinamos „Kūrėju“. Nėra nieko, tik tai: vien Kūrėjas ir kūrinys – dvi viena priešais kitą esančios jėgos.
Kūrinys skilo į daugybę dalių ir dabar yra žmogus, jo šeima, tauta, šalis, materialus ir dvasinis gyvenimas, tačiau reikia pasistengti tai sujungti draugėn. Juk Kūrėjo atžvilgiu viskas viena, Kūrėjas veda visą kūriniją iš atsiskyrimo į vienybę. Analizuodami ir sintezuodami daugybę priešingų norų ir minčių, siekdami išsiaiškinti ir sujungti juos kartu galime atskleisti Kūrėją, suprasti Jo mintis ir norus.
Todėl žmogaus vystymasis, kuris iki šiol buvo asmeninis, individualus, mūsų laikais virsta integraliu procesu. Žmonija jaučia savo visišką tarpusavio ryšį ir negebėjimą vieniems nuo kitų atsiskirti. Pasaulis juda galutinio išsitaisymo link, ir šios būsenos neįmanoma pasiekti nedidele grupe ar šalimi, o tik su visu pasauliu išvien. Prie to mus veda Kūrėjas ir tokią mūsų ateitį nori matyti.
Bnei Baruch grupė egzistuoja tik tam, kad padėtų Kūrėjui realizuoti šį taisymą visame pasaulyje ir atskleistų Jį visiems, perduodama žmonėms metodiką ir taisymosi galią.

#274173

Iš 2020 m. lapkričio 18 d. rytinės pamokos „Pasaulio vienybė paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „gimsta” žmonija

Kabalos mokslas – metodika, keičianti likimą

Padėti žmonijai pakilti