Pirmasis dvasinio darbo etapas – įsisąmoninti darbą dešimtuke. Svarbiausia, kad kiekvienas palaikytų savo dešimtuką, ir neleistų niekam prarasti grupės, Kūrėjo, kelio didumo, mūsų ypatingo likimo kaip didžiulės dovanos svarbos.
Ir tai tikrinama per nuopuolį, kai nejaučiame pripildymo, tačiau esame pasirengę likti „duoti, kad duotum“ (Chafėc chėsėd) būsenos.
Kitaip tariant, visko netekau, „paskutinių marškinių“, tačiau nejaučiu jokio trūkumo. Nėra – tai nėra, yra – tai yra, stengiuosi laikytis tokios „dietos“, kai džiaugiuosi tuo, ką gaunu ir nereikalauju daugiau. Kaip pasakyta: „Chasidas – tas, kuris patenkintas tuo, ką turi.“ Džiaugsmas – tai Chasadim Šviesos, mažos būsenos ženklas.
Jei man niekas nešviečia ir negaunu jokio pripildymo, tai man irgi gerai. Suvokiu tai, kaip iš aukščiau duotą galimybę patikrinti dėl ko tai darau. Ar esu Chasadim, mažos būsenos? Jei esu nepatenkintas ir reikalauju pripildymo, keikiu tamsą, vadinasi, nepasiekiau mažos būsenos.
Iš tikrųjų nesu tamsoje, juk Šviesa užpildo visą pasaulių sistemą. Aukštesnioji Šviesa – tai gailestingumas, Chasadim, ir tik aš jos nejaučiu. Todėl visas darbas prasideda pasiekus būseną Chafėc chėsėd. Tai jau tikėjimas, kas kad nevisiškas, kur bus Chochma švytėjimas, o kol kas tik Chasadim.
Ir tikrinama ji tuo metu, kai Šviesa išeina, ir jaučiame tamsą savo gaunančiuose noruose. Ar galime sutikti su tuo, kad daugiau mums nieko nereikia – tik likti kelyje, prilipti prie draugų ir Kūrėjo nepaisant tamsos?
Kitaip tariant, dirbame „naktį“, išrenkame teisingą kryptį, kad „padarytume sau Ravą ir nusipirktume draugą“, kasdien būtume pamokose. Toks santykis į visas būsenas, per kurias mus veda Kūrėjas, bus teisingas savo darbo patikrinimas.

* * *
Pirmiausia pasiekiame mažą būseną Chafėc chėsėd, davimas dėl davimo, Chasadim. O paskui šios Chasadim Šviesos viduje gauname Chochma švytėjimą, kad perduotume ją kitiems. Norint duoti kitiems, mums reikia išjudinti savo pačių ACHAP.
Kitiems perduodame Chasadim, taisydami juose duodančiuosius norus, tačiau tam mums būtina išnaudoti savo gaunančius norus. Mūsų ACHAP viduje atsiskleidžia Chochma Šviesa, o iš jo žemesniosios pakopos GE viduje perduodame Šviesą Chasadim. Tai reiškia, kad „kraujas virsta pienu“.

* * *
Visas savo jėgas turiu perduoti dešimtukui, kad atvesčiau draugus į vienybę. Iš jų imu jų norus, Kūrėjo didumą, tikslo didumą, kaip pasakyta: „Tegu žmogus padės artimui.“ Niekas negali padėti pats sau. Kiekvienas pavieniui gali pasiekti Chafėc chėsėd būsenos, davimą dėl davimo tik viename taške ir ne daugiau.
O toliau jis turi vystyti save dešimtuko atžvilgiu, atvesdamas juos į būseną, kai draugai neturi jokių trūkumų. Mes susiję tarpusavyje tik dėl tarpusavio davimo. Nieko nenoriu sau, tačiau turiu duoti kitam, ir todėl atveriu savo gaunančiuosius norus dėl davimo ir leidžiu draugui duoti man.
Pavyzdžiui, kai atvažiuodavau pas mamą jos aplankyti, visuomet sakydavau, kad esu alkanas, kad ji galėtų mane pavaišinti ir gauti malonumą. Man tai ne gavimas, juk žinojau, kad ji nori mane pavaišinti labiau nei aš noriu valgyti, ir turiu jai suteikti tokią galimybę.
Taip ir tarp draugų, juk kitaip mes neišvystysime vienas kito. Pasakyta: „Eikite ir užsidirbkite vienas iš kito.“ Niekas negali uždirbti pats už savęs.
#240080

Iš 2019 m. sausio 24 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Pasidaryk sau Ravą ir nusipirk sau draugą“

Klausimas. Ką reiškia įsijungti į grupę? Ir kaip žmogus gali patikrinti, ar jam pavyko?
Atsakymas. Pirmiausia, tai priklauso nuo jo kreipimosi į grupę dažnumo, kad visus kartu sujungtų ir tame ryšyje surastų Kūrėją.
Antra, ar jis virš visų problemų kreipiasi į Kūrėją asmeniškai, iš savęs, ar kreipiasi į grupę ir per grupę į Kūrėją. Tai skirtingi dalykai.
Iš pradžių kreipiamės į Kūrėją individualiai, nes taip atlikti paprasčiau. Tokie pratimai turi būti nuolatos.
Paskui žmogus prie jų daugiau mažiau pripranta ir jis jau nuolatos apie tai prisimena, tarsi automatiškai pasijungia prie Kūrėjo, ir kas sekundę juda „start-stop“: „taip-ne, taip-ne.“ Jei žmogus be perstojo dirba tokiu impulsiniu režimu, tai per grupę prisijungia prie Kūrėjo.
Jis susijungia su grupe ir kartu su ja tiksliai eina pirmyn, padeda kitiems ištraukti draugą iš „upės tėkmės“ (Chasadim Šviesos atžvilgiu) arba iš „belangės“ (Chochma Šviesos atžvilgiu).
#242830

Iš 2019 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Artimas ryšys su Kūrėju

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Draugas – mano veidrodis

Kai užklumpa tamsa dalis žmonių pabėga. O kitai daliai pavyksta tinkamai iššifruoti būseną ir suprasti, kad tamsa kyla dėl to, kad neturi noro duoti.
Kitaip tariant, siekiu ne žinoti, suprasti, jausti, atskleisti, o suvokti tuštumą ir tamsą kaip galimybę paprašyti davimo savybės. Būtent kai nieko neturiu, noriu tik duoti, nes tai pati paprasčiausia būsena, visiškas nulis.
Man nereikia įveikti savo didžiulių norų mėgautis, juk juose nėra jokio užpildymo: tik tuštuma ir tamsa. Nėra ko atsisakyti. Kūrėjas man davė galimybę, kuri vadinasi „tamsa“, kai nieko nejaučiu, nieko nenoriu, nieko nesiekiu. Būtent būnant tokios būsenos man paprasčiausiai paprašyti davimo norų.
Nėra geresnės ir lengvesnės būsenos prašyti davimo. Juk aš nieko neturiu! Net jei esu pasirengęs duoti dėl gavimo, kad įgyčiau gyvenimo jėgą, tai jau judėjimas prie davimo sąvokos.
Negaliu gyventi tuščiuose, tamsiuose noruose mėgautis, aimanuojančiuose iš nusivylimo, nusiminimo, todėl prašau leisti man gyventi noruose duoti. Tam reikia itin vertinti tamsą, kaip pasakyta: „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas – viena diena.“ Jeigu prašome davimo savybės, Chasadim Šviesos, kad ji mums taptų dienos šviesa ir užpildytų mus, tai po vakaro išaušta rytas kaip viena diena.
Reikia sujungti visą tamsą, visas naktis draugėn ir pareikalauti joms davimo Šviesos, galimybės pakilti virš savęs. Nenoriu keisti pačios būsenos, tegu lieka naktis, bet noriu būti aukščiau jos, davimo Šviesoje. Juk tuomet nebebūsiu tamsoje ir galėsiu duoti, veikti. Po nakties taisymų ateina rytas, dienos šviesa, įvilkta į Chasadim Šviesą.
Šviesos pirmenybė atsiskleidžia iš tamsos. Dienos šviesa neišsklaido tamsos, o įsivelka į Chasadim Šviesą, ir tuomet tamsa šviečia kaip šviesa.
#240534

Iš 2019 m. vasario 3 d. rytinės pamokos ruošiantis kongresui dykumoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti gyvenimą!

Dvasingumą kuri tu!

Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų

Bendroji siela, kuri buvo bendra ir vientisa, po sudužimo suskilo į daugybę dalių, kurias turime surinkti bei sujungti ir šitaip atskleisti Kūrėją.
Pirminis indas ir atkurtasis po sudužimo skiriasi tuo, kad skilimas išryškina naujas savybes, kurios anksčiau buvo neaiškios.
Būtent dėl jų siela sudūžta, o jas ištaisius atskleidžiamos papildomos Šviesos savybės, priešingos sudužusiems norams, taip išsiaiškiname vidines savybes Kūrėjo, savo Šviesa sukūrusio ir taisančio šitą sielą.
Jei nebūtų sudužimo ir ištaisymo, jaustume ne daugiau už pirmąjį žmogų Adomą prieš pirmapradę nuodėmę – tik mažąją būseną „Nefeš/Ruach de-Ruach“. O po skilimo ir ištaisymo atskleidžiame visą Šviesą Naranchai, tai yra susiliejame su pačiu Kūrėju, tapdami panašūs į Jį savo savybėmis, suprasdami Jo kelią ir išmintį, esančią kūrime.
Todėl negalima apsieiti be sudužimo ir ištaisymo. Ištaisymo pabaiga – tai taškas, iš anksto numatytas kūrimo programoje.
Siela turi išsitaisyti, kad atitiktų visą kūrimo sistemą, talpinančią savyje visus pasaulius A“K ir ABEA. Siela – vidinė visos kūrimo sistemos dalis, todėl mums išsitaisius ji turi įgyti visų aukštesniųjų pasaulių formą, sudarytą iš trijų dalių: galvos, kūno ir galūnių, taip pat iš trijų linijų, daugybės sudėtingų formų.
Jiems susijungus skirtumai neišnyksta, juk „visus nusikaltimus padengia meilė“. Ištaisyta siela savyje išsaugo visą didžiulį egoizmą, visus norus ir prieštaravimus. Išlieka viskas, kas buvo anksčiau, niekas neištrinama. Netgi atvirkščiai, negatyvios apraiškos padeda mums atskleisti Šviesą, kurios pranašumas išryškėja tamsoje.
Mūsų laukia didelis darbas, juk Adomas neturėjo galvos, kūno ir galūnių – buvo tik kūnas, glūdintis viename lygmenyje ir pripildytas Chasadim šviesos. Jis gimė „apipjaustytas“, lyg angelas, mažo būsenos. Kūdikis neturi proto, jis negeba stovėti, o tik gulėti, taigi, jo galva yra tame pačiame lygmenyje kaip ir kūnas.
O mums reikia visą šią sudaužytą sielą pastatyti ant kojų, visu ūgiu, kaip žmogų. Todėl mūsų darbas – išrinkti sielos dalis, priklausančias galvai bei kūnui, ir išsiaiškinti kiekvienos iš jų funkcijas. Visos sielos dalys po sudužimo jau pasiruošusios ištaisymui, bet mes turime pritraukti Aukštesniąją šviesą, rasti sudužusias vietas ir ištaisyti jas.
Tie, kas bus įtraukti į dvasinį darbą, vadinsis Adomo galva, bendrąja siela. O likusieji – jo kūno dalys. Todėl Israel, tai yra „siekiantis Kūrėjo“, vadinasi „Man galva“.
#226520

Iš 2018 m. gegužės 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo aklo tikėjimo iki suvokimo

Sielos gyveimas

Evolicijos siurprizai, I dalis

Visą tikrovę sklisdama sukūrė Šviesa, „iš nieko“ sukūrusi ir išvysčiusi norą. Nuo Didžiojo sprogimo laikų noras vis labiau šiurkštėja, taip atsiranda bangos, dujos, negyvoji materija.
Po to Žemėje randasi augalai, gyvūnai, žmogus, kuris, praeidamas daugybę vystymosi etapų, tampa panašus į Kūrėją.
Įdomu tai, kad Šviesa ir noras kūrinyje atsispaudžia tarsi dvi rūšys: vyriška ir moteriška. Vyriška ir moteriška savybės pagal dviejų dvasinių parcufų: Aba (tėvas) ir Ima (motina), Chasadim ir Chochma pavyzdį jungiasi vienas su kitu ir gimdo naują vyriškos arba moteriškos giminės kartą.
Ryšys tarp vyro ir moters ypatingas tuo, kad, iš vienos pusės, jie priešingi vienas kitam, o iš kitos pusės, jaučia, kad turi tą patį tikslą. Bendras dvasinis tikslas taip juos sujungia, kad jie veikia kartu ir gimdo palikuonis. Iš to aišku, iš kur kilo šeimos sąvoka ir natūralus siekis gyventi poroje, gimdyti ir auginti savo tęsinius.
Mes visi – viena šeima. Ne tik senelis ir močiutė, tėtis ir mama bei vaikai – taip karta po kartos, bet apskritai visi vyrai ir visos moterys – tai viena šeima, Adomo ir Ievos palikuoniai. Yra didelis skirtumas tarp dvasinių vyrų ir moterų.
Mūsų tarpusavio ryšio pasekmė, kūdikis, kurį galime pagimdyti, vadinamas „siela“. Kai šį ryšį pristatome Kūrėjui, Jis suteikia gyvybės dvasią. Šioje sieloje, teisingame mūsų tarpusavio ryšyje, pasiekiame susiliejimą su Kūrėju, kaip sakoma: „Vyras ir moteris – Šchina tarp jų“.
Svarbiausia žinoti, kad mūsų tarpusavio ryšys turi būti skirtas sielos sukūrimui. Tai reiškia, kad be draugų negaliu įgyti sielos.
Jei su draugu užmezgu ryšį, vedamas savo noro gauti, tai jis – noro duoti, ir atvirkščiai, jeigu iš jo pusės – noras gauti, tai iš mano – noras duoti. Mes visada tarpusavyje veikiame kaip zachar (vyriška savybė) ir nekeva (moteriška savybė), kurios egzistuoja visuose kūriniuose.
Svarbiausia – organizuoti mūsų tarpusavio ryšį, iš kurio gimsta siela. Visą laiką to laukiu iš draugo ir pats tuo atsakau. Per kiekvieną kontaktą: pokalbį, bendrą darbą mes kiekvieną akimirką kuriam savo sielą, kitaip – Kūrėjo atskleidimo vietą, kad aukštesnioji Šviesa užpildytų mūsų susisiekiančius bendrus norus.
#222020

Iš 2018 m. vasario 19 d. pamokos, skirtos pasiruošti Tarptautiniam 2018 m. kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Du + nauja gyvybė I dalis

Du + nauja gyvybė II dalis

Klausimas. Ar galima sakyti, kad dvasingumas – tai kažkas įsisąmoninto?
Atsakymas. Žinoma. Ne tik įsisąmoninto, bet tu pats jį kuri!
Klausimas. Mūsų pasaulyje 99% laiko egzistuojame nesąmoningai. Viskas vyksta automatiškai tiek kūne, tiek noruose.
Atsakymas. Mūsų pasaulyje egzistuojame nesąmoningai visus 100%, nes mintys, norai, veiksmai kyla mumyse iš aukščiau ir žmogus visiškai nieko neturi, ką būtų galima priskirti jam.
Dvasiniame pasaulyje – ne. Ten vyksta tik tai, kas atsiranda žmoguje (sieloje) jam dedant pastangas. Jeigu savybėmis priartėjai prie aukštesnės pakopos, tai jauti tai kaip judėjimą. Patirtų būsenų kiekis jaučiamas kaip laikas. O vieta gali būti keičiama į skirtingas puses priklausomai nuo savybių: gavimas, davimas, chasadim, chochma ir t. t.
Klausimas. Kitaip tariant norų taisymas – tai ir laikas ir tuo pat metu judėjimas?
Atsakymas. Laikas ir judėjimas susiję, tačiau nebūtinai pakeičia vienas kitą. Jie artimesni nei mūsų pasaulyje, mat jame yra ir erdvė.
Dvasinė erdvė – tai gryna aukštesnioji davimo ir meilės jėga, kurioje judu prie jo centro, prie šaltinio.
Klausimas. Išeitų, kad dvasiniame pasaulyje turiu nuolatos keistis? Ten nėra statiškos būsenos?
Atsakymas. Dvasinėje erdvėje ramybė – tai išnykimas, tu neegzistuoji. Jei nekeiti savo savybių, vadinasi, tavęs nėra. Kaip fotonas: jei jis liaujasi judėjęs – jo nėra. O mes kalbame apie šviesą. Dvasinis pasaulis – tai šviesa.
#237261

Iš 2018 m. rugpjūčio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prasiskleidžiantis pasaulis

Kas yra laikas?

Atskleisti gyvenimo prasmę

Pradėdami dvasinį darbą, nejaučiame jokio ryšio su Kūrėju. Kartais iš Jo tikimės, kartais keliame Jam pretenzijas – psichologiniu lygmeniu.
O dar kabala moko mus, kad nuo Kūrėjo priklauso viskas. Žmogus viską gauna iš aukščiau – klausimas tik tas, kaip jis dalyvauja procese.
Apskritai mūsų dalyvavimas – tai prašymas ir dėkingumas. Ir todėl mums reikia kuo greičiau išvystyti jautrumą Kūrėjui, pajausti ryšį su Juo. Jis geras ir kuria gėrį, Jis sukūrė viską, viską pateikė, išskyrė mums tam tikrą „teritoriją“, kurioje galime veikti, formuodami savo kreipimąsi į Jį.
Sakoma, kad gerai žmogui melstis visą dieną. Tačiau pirmiausia reikia suprasti, kas yra „malda“. Ši sąvoka kabaloje neatitinka tradicinių įsivaizdavimų.
Pagal kabalistinę terminologiją, prašymas, kurį keliame Kūrėjui, vadinasi pažodžiui „moteriški vandenys“ (mei nukvin arba MAN). Kalbama apie kūrinio (Malchut) norą, kuris nori įsijungti į aukštesniąją pakopą (Biną), turinčią „vandens“ savybes (Šviesa Chasadim).
Galiu kreiptis į Kūrėją pavydėdamas draugams, arba nusivylęs savo jėgomis. Priežasčių būna įvairiausių – malonių ir nemalonių mano egoistiniam norui. Esant galimybei tikrinu jų norą duoti, savo požiūriu į davimą, kuris man atrodo artimas ar tolimas.
Vienaip ir kitaip, žmogui verta pasikapstyti savyje: kas būtent jį judina, kas ir kaip jį nukreipia? Kam jam reikia Kūrėjo?
Jeigu suteiksime svarbą kreipimuisi į Kūrėją, tai eisime geru, greitu keliu. Kitaip raidos mechanizmai pažadins mus savo laiku griežtais metodais.
* * *
„Dvasingumui“ reikia suteikti kuo tikslesnį apibrėžimą. Tai ne šiaip kreipimasis į Kūrėją ar grupę ir net ne svarstymas apie tai, kad nėra nieko kito, tik Jis. Daug religijų, tikėjimų ir praktikų užsiima kuo nors panašiu.
Iš tikrųjų „dvasingumas“ – tai davimas virš gavimo jėgo, tikėjimas aukščiau žinojimo. Tai kai noriu, kad mane judintų artimųjų, o ne mano paties poreikiai.
Man artimo noras užima centrinę vietą visoje kūrinijoje ir įgyja didesnę svarbą. Visas mano dvasinis ieškojimas susiveda į tai: kur slypi esminis noras kūrinijoje – „taškas širdyje“? Ir kiek jis „kalba“ manyje?
Taip aš kokybiškai einu pirmyn, kreipdamasis į Kūrėją. Juk dvasiniame pasaulyje svarbiausia – kokybė, o ne kiekybė.
Šis svarbiausias, centrinis noras išreiškiamas vienybės siekiu. Jis pažadina mus pačius ir skatina paaiškinti jį kitiems taip, kad jie galėtų jį realizuoti.
Susivieniję visi atksleidžiame abipusio davimo jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“. Iš esmės, Jo ir prašome vienybės, ar tai būtų dešimtukas, ar daug dešimtukų, Izraelio tauta ar visa žmonija, prisijungusi prie altruistinio ketinimo.
#232923

Iš 2018 m. rugsėjo 4 d. rytinės pamokos tema „Gimimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus ir jo aplinka

Akmeninės širdies malda

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Sukot – simbolizuoja antiegoistinio ekrano pastatymą. Gyvenome „nuolatiniame name“, egoizme – nore mėgautis, o dabar nusprendėme įeiti į laikiną būstą, dvasinį kelią. Dvasiniame pasaulyje nėra pastovumo: nuolat esame „laikiname būste“, be perstojo keičiamės.
Sukos (tai laikina palapinė, su augalais dengtu stogu – vert. past.) uždengimas turi būti sandarus, kad joje būtų daugiau šešėlio, nei prasiskverbiančios saulės šviesos. Tai nuolatinio darbo simbolis su tokia didele Chasadim Šviesa, kuri uždengia visus norus, kad negrėstų gauti Šviesą dėl savęs.
Šventė, „gera diena“, (jom tov) – tai grąžinančios į Šaltinį Šviesos gavimas, kas suteikia ekraną norui mėgautis, ir prilygina mus Šviesai, Kūrėjui, davimui. Gera diena – gavimas dėl davimo, nes iš aukščiau gaunama jėga duoti.
Per Sukot šventę paliekame savo nuolatinį būstą ir apsistojame laikiname, sukoje (palapinėje). Laikinas būstas kaskart keičiasi, tačiau jis mums brangesnis už nuolatinį namą, nes įgyjame „šešėlį“, kitaip tariant, ekraną Malchut sfirai, ir galime gauti dėl davimo kaip dvasinis parcufas.
Džiaugiamės Sukot švente! Ir tikimės, kad mūsų vienybė po palapinės iš lapų skliautais, per kuriuos spindi saulė, mėnulis ir žvaigždės, padės mums pasiekti būseną, kai rasime save visiškai susijusiais vieni su kitais ir užpildytais didžiule Šviesa!
Priešakyje – šilta, šviesi Sukot šventė! Statome palapinę, mūsų laikiną namą, ir jeigu susijungsime vieni su kitais, tai laikinas namelis virs šventykla. Linkiu visiems mums šviesios, saldžios, šiltos šventės, kai visi drauge – visa žmonija – sėdime vienoje palapinėje!
Sėdėti sukoje (palapinėje) – reiškia būti po ekranu. Kartu galime sukurti tokį ekraną, kad galėsime ne tik duoti, bet netgi gauti, kad duotume, – tai tikroji šventė! Ir galėsime joje priimti „svečius“, t. y. turėsime pakankamai Chasadim Šviesos, kad atskleistume Chochma Šviesą.
#233686

Pagal 2018 m. rugsėjo 23 d. Twitter publikuotas mintis

Daugiau šia tema skaitykite:

Šventės iš kabalistinio požiūrio taško

Sukot šventė

Sukot: susilieti apsikabinus

Klausimas. Kas yra mano jaučiamos kančios?
Atsakymas. Žiūrint kokios kančios – meilės ar neapykantos.
Kančios – tai ko, nori, nebuvimas. Jei noriu kam nors duoti, suteikti malonumą ir negaliu – tai vieno tipo kančios. Jeigu, priešingai, noriu gauti ir negaunu – tai kito tipo kančios.
Klausimas. Sakoma, kad jeigu gyvenimo Šviesa neįvilkta į gailestingumo Šviesą, tuomet tai kaip aštrus peilis. Ką tai reiškia?
Atsakymas. Bet kuri mums ateinanti Šviesa turi įsivilkti į davimo savybę, ir turi būti perduota kitiems, tuomet ji bus mūsų labui. Tam reikia pasirengti, kitaip Šviesa neateis.
Nejaučiame Šviesos, nes neturime noro jos perduoti kitiems. Vos tik paverčiu save Šviesos laidininku, iškart Šviesa atsiskleidžia manyje tiek, kiek esu atviras kitiems.
Klausimas. Tuomet galima sakyti, kad kai jaučiu skausmą ir kančias gyvenimo Šviesa (chochma) neįsivelka į gailestingumo Šviesą (chasadim), į mano davimą?
Atsakymas. Taip, uždarau ją savyje, o ji mane spaudžia norėdama įeiti.
#232571

Iš 2018 m. balandžio 15 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Kaip gi gauti Begalybės šviesą?

Klausimas. Jei jau atsirado nauja gyvybė, kas lemia sėkmingą nėštumo baigtį ar persileidimą?
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, ar moteryje yra pakankamai Šviesos Chasadim, kuri galėtų apsivilkti į Šviesą Chochma. Jei jos nepakanka, tuomet įvyksta persileidimas. Išeitų, kad kai Šviesa Chochma neapvelkama Šviesa Chasadim, tuomet neįmanomas užgimimas ar gyvenimo tąsa. Pasaulyje nėra nieko atsitiktinio.
Persileidimas vyksta, jei moteris neturi pakankamai teisingos energijos, kad priimtų vyrišką jėgą, leistų jai atsiverti ir pradėti naują vystymąsi vaisiuje. Gyvybės kūrimas – kaskart naujas kūrinys, kasdien, kas akimirką, ir reikalauja naujos vyriškos ir moteriškos jėgos. Jos abi vis labiau atsiskleidžia sąjungoje ir tęsia gyvybę.
Gyvybė neįmanoma be vienybės, be jos nebūtų net mažyčio atomo. Susijungimas – gyvenimo jėga, ir norint, kad gyvenimas galėtų vystytis, turi vystytis vienybės jėga. Tačiau gali nutikti ir taip, kad iš aukščiau dovanota gyvybės jėga nustoja palaikiusi naują gyvybę.
Klausimas. Tai sukelia materialinės ar dvasinės priežastys?
Atsakymas. Nėra jokių materialių priežasčių – tik dvasinės. Viskas priklauso nuo trijų jėgų – Kūrėjo, tėvo ir motinos – derinio.
Visas gyvenimas – noras. Atomai jungiasi į molekules pagal savo norą. Molekulės ima daugintis, formuoti naujas formas – tik dėl juose esančio paslėpto noro, kuris atsiskleis naujoje vienybėje.
Klausimas. Išeitų, kad trijų jėgų derinys: motinos, tėvo ir Kūrėjo visus devynis mėnesius turėtų būti toks, kad galėtų tęstis gyvybė? O tėvo jėga daro įtaką nėštumo sėkmei?
Atsakymas. Jau užgimus vaisiui moteryje ypatingai suderinamos jėgos: vyro ir moters. Materialiniame pasaulyje to nepastebime, ir mums atrodo, kad vyras daugiau negali veikti vaisiaus raidos, tarsi jo vaidmuo baigtųsi pirmuoju etapu.
Tačiau iš tiesų tęsiasi labai ilgas ir svarbus dvasinis veiksmas. Be vyro jėgos įtakos vaisiui ir naujagimiui, kartu su moters jėga, vaikas negali tinkamai vystytis.
Bus tęsinys…

Iš 2018 m. sausio 23 d. TV laidos „Naujasis gyvenimas“ Nr. 953

Daugiau šia tema skaitykite:

Vaikas keičia šeimos likimą I dalis

Du + nauja gyvybė I dalis

Du + nauja gyvybė II dalis